Gimęs 1933 m. balandžio 14 d. Kupiškio rajone.
Nors pirmuosius eilėraščius parašė dar mokydamasis gimnazijoje ir juos bendraamžiams pristatė sienlaikraščiuose, tačiau savo kūrybą (eilėraščius, prozą ir publicistiką) rajono laikraščiui spausdinti patikėjo tik apie 1980-uosius metus. Jų publikuota ir aukštaičių literatų almanache.
Autoriaus lyrinis herojus turi didelę gyvenimišką patirtį, turtingą dvasinį pasaulį.
Jo kūryba alsuoja nuoširdumu, paprastumu ir atvirumu. Autorius mėgsta įsiklausyti į save, į gamtos garsus, stebėti jos kaitą, kuri popieriaus lape virsta įsimintinais peizažais.
2002 m. išleistoje knygoje „Nuo saulėtekio iki saulėlydžio“ eilėraščiai ir prozos kūrinėliai.
Jau ruošiama antroji autoriaus knyga „Tie skubantys metai“, kurioje bus eiliavimų, pjesių ir miniatiūrų.

Pabundu kažką slogiai susapnavęs ir veltui bandau vėl užmigti. Taip ir guliu atmerktomisakimis, klausa gaudydamas paskutiniosios sausio nakties garsus. Užsidegęs šviesą pažvelgiu į čia pat ant mažo staliuko tiksintį laikrodį. Tik trys valandos. Pats įmygis.

Už sienos per miegus sunkiai suvaitoja kaimynas. Į langą vėjo šuorų atblokšti pažyra smulkūs lietaus lašai, o nuo stogo į palangės skardą monotoniškai vis kapsi sunkūs, reti vandens lašai. Lauke, jaučiu, atodrėkis. Į galvą lenda visokiausios padrikos mintys ir niekaip nuo jų neapsiginsi.

Vaizduotėje dar gyvi Naujųjų metų nakties įspūdžiai, giedrą, šaltą, žvaigždėtą dangų skrodžiančių įvairiaspalvių fejerverkų ugnys, ausyse tebeskamba šventinių saliutų kakofonija, o visagalis laikas štai jau skaičiuoja paskutines sausio mėnesio valandas ir minutes. Ir nesustabdysi jo nei vienai akimirkai, nesugriebsi už skverno, kaip kokio vis kažkur skubančio valkatos, ir nesušuksi jam: „Sustok, pone! Palauk, išjunk nors trumpam savo chronometrą, pabūkime valandėlę kartu vietoje! Kur taip galvotrūkčiais skubi, nusinešdamas gražiausias mūsų svajones ir lūkesčius, neišsipildžiusias viltis, netesėtus užmojus! Argi tau gaila mažos dulkelės begalybės rūbo, juk tu esi amžinas, ir ką tau reiškia metus kitus padovanoti mums iš tos amžinybės, nes gi mums, šios žemės keleiviams, taip norisi kuo daugiau dar pabūti šioje gražioje, deja, ne visiems laimingoje planetoje?“

Bet laikas nesustos, ir joks mūsų maldavimas jo nepasieks.

Reikia vis dėlto keltis, vis vien nebeužmigsiu. Tyliai ropščiuosi iš lovos, susirandu pieštuką, popieriaus lapą ir spūdinu į virtuvę. Už lango greit auš jau ir pirmoji vasario diena.

Laiko chronometras sukasi toliau.

 Anksti rytą, saulei netekėjus, iš mirtininkų kameros nuosprendžiui vykdyti buvęs išvestas dar jaunas vyras, užkietėjęs recidyvistas ir žmogžudys. Jis paprašęs patenkinti paskutinį norą: sulaukti patekančios saulės, kad galėtų pažvelgti į jos spinduliais nušviestą gamtos grožį.

Išgyvenau šiame pasaulyje daugiau nei keturiasdešimt metų, - sakė pasmerktasis, - bet vis nemačiau nuostabios saulės šviesos, mėlyno dangaus su tūkstančiais atspalvių, besimainančio gamtos rūbo. Mano akys tematė tik vieną – juodą neapykantos spalvą. Nenorėčiau su ja išeiti į nebūtį...

... Gyvenimas žmogui Kūrėjo duotas tik vienas ir, beje, labai trumpas. Į pasaulį ateinama ne savo noru, negalint pasirinkti nei tėvų, nei turtų, nei vietos. Genuose žmogus atsineša ir savo likimą – nežinomą, nepermaldaujamą, nenuspėjamą. Vis dėlto, grumtynėse su negandomis, labai daug kas priklauso nuo mūsų pačių: kokiomis akimis žvelgsime į gyvenimą, kokias jo spalvas matysime. Ar mokėsime mylėti, užjausti, apginti savo artimą, padėti kenčiantiems ir negalios ištiktiems. Ar savo buvimu žemėje skleisime šiltus, džiaugsmo ir meilės pilnus spindulius, ar nuo mūsų dvelks tik šaltas abejingumas. Tad gyvenimo džiaugsmas – didelė Kūrėjo dovana žmogui, o ją praradus, belieka tik viena – juoda nevilties spalva. O jei mokėtume tenkintis ir džiaugtis tuo, ką turi ir gali duoti savo artimui. Ar vien turtuose laimė? Juk pasaulyje yra daug labai turtingų, bet nepažinusių laimės žmonių.

Pagaliau – likimas. Kas jį valdo, nuo ko jis priklauso? O kieno gi rankose šiandien mūsų likimai? Nesu prietaringas, bet nesu ir aiškiaregys. Į šiuos klausimus atsakymo dar tebeieškau. Jau paliegęs, gyvenimo negandų aplamdytas, einu per savo rudenį. Diena vis trumpėja ir trumpėja. Saulutė krypsta vakarop,. Jaučiu, kad dar bus ir skausmo, ir praradimų, bus nevilties juodų dienų. Reikės visa tai ištverti, kad neprarasčiau gyvenimo džiaugsmo. O gal likimas nuspręs kitaip? Ką gali žinoti...

Bet šiandien dar einu! Pakalbinu medį, paukštį, pabaru per taką slenkančią sraigę. Gėriuosi gražiais vasaros žiedais. Jaučiu šiltą, veidą glamonėjantį saulutės spindulį ir meldžiu Kūrėjo, kaip tas pasmerktasis, dar kokią mažą akimirką atitolinti tą juodąją – amžinosios nebūties – spalvą.

Juk taip gražu gyventi!

Tamsi rudens naktis. Už lango tai įsismarkaudamas, tai vėl pritildamas ūžauja nenuorama vėjas, plėšdamas nuo medžių paskutinius dar taip neseniai buvusio gražaus, žalio, o dabar jau sunešioto, pakeitusio savo spalvą ir išvaizdą, rūbo likučius. Krinta į rudens purvą pageltęs, nuraudęs klevo lapas, o prieš akis niūriausias iš dvylikos brolių – lapkritis.

Atgal atsukom laikrodžio rodyklę, tik niekada neatsuksim savo nueito gyvenimo. Sunku susitaikyti su ta akivaizdžia realybe, kai kūnas jau paliegęs, o širdis vis dar jauna, tebeklajojanti po seniai nužydėjusią jaunystės pievą, į kurią jau niekada nebesugrįšim nei dienai, nei valandai.