Užgriūna Adventas. Sunkumo kalnas, dusulys, neleidžiantis laisvai įkvėpti. Kaip jį naujai prisišaukti, prisijaukinti? Nemokysiu kitų, gal tik kartais save patį, stengsiuosi atleisti, mėginsiu suprasti, kad mes skirtingi ir skirtingai žiūrime į tą patį Dangų. Įsiklausysiu, mėginsiu klausytis kai kiti kalbės apie mane, nebūtinai palankiai. Kai matys mano klaidas, nesuvystytus sopulius, kai matys, kad klumpu. Būsiu savimi. Tai ir bus visa paguoda. Nekaltinsiu, neraudosiu, nesimušiu krūtinėn, nesigailėsiu, klaidos ir klystkeliai – didis lobis, didis laimėjimas. Gali daugiau suprasti, daugėliau sužinoti, labiau įsismelkia. Gilioje Advento duobėje rasiu vietos gyvenimo virpėjimui. Įsižiūrėsiu, suklusiu, nustebsiu, priartėsiu, vėlei susižavėsiu... Kai išlipsiu, būtinai pažvelgsiu atgal į jau nueitą kelią. Advento įsčios sudaigins Betliejaus kūdikėlį.

Komentuoti