Gyvenimą nuolat audžia amžinas žmogaus įsižiūrėjimas, stebėjimas, stebėjimasis, įsijautimas. Gyvenimas – pirmapradė tvarka iš Dangaus, grožis ir harmonija, kūryba, gal muzika. Įsižiūrime į nuolatinį virsmą, keitimąsi, pasibaigimą, naują užgimimą.

Įsiklausome, kai ateina vakaras, kai ateina žiema, kai mes patys skausmingai nutylame. Išmokstame įsiklausyti, kai aplinkui triukšmas, kai sujaukta siela dreba, kai nėra prasmės judintis. Kai nieko negalime pakeisti. Įsijaučiame suvokę, kad reikia nuolat save kurti, kad nėra kito kelio – tik laukti savęs, tik susitikti su kitu žmogumi. Kad reikia kasdien tapti žmogumi, žmogiškumui giedoti. Gyvenimo skonį, kartumą pajuntame tuomet, kai nesiseka. Suvokiame, kad dar vis einame, dar gyvename, dar šiaip taip gyvuojame. Tada vėl norime įrodyti sau ir kitiems, kad galime, kad sugebame, kad nugalėsime viltimi ir dovanota palaima pasikliovę.

Esame auginami ir prižiūrimi labiau tuomet, kai didvyriškai atsilaikome, kai nepaliaujame kvėpuoti, atsidusti. Tik tuomet atsiranda vietos mumyse Dangaus darbui, Žemės buvimo alsavimui, kai pagalbos paprašome. Tas darbas kaip kraujas. Ten po ledu – neatrastas mūsų Miestas. Reikia pailsėti vandeniui, kuris trokšta dainuoti pavargėliams. Ledo stingulys – sielos ežeras. Medžių šakos ir šaknys įrėmina paveikslą. Žolės žydi tapus ir anapus. Žuvys pripratę tylėti. Žmogus, kai jam liūdna, ieško į ką įsikibti, kad palengvėtų, ieško tikrumo kristalų. Jis vėl iš naujo bando įsižiūrėti. O kaip sunku pamatyti, kaip sunku ilgai ir sutelktai žiūrėti.

Komentuoti