Rankioju, renku trupinėlius iš knygų ir jau matyto Gyvenimo, kad parašyčiau ne kaip reikia, o saviškai, savotiškai apie Kalėdas... Patiko įsivaizduoti Mariją, Motiną ir Gimdytoją, kaip Žemaitijos kaimo Moterį, tvirtą, dirbančią, nepaliegusią, gebančią gimdyti, grėbti šieną, suktis prie puodų, dainuojančią, dar besimeldžiančią krikščionių Dievui, o paskui ir kažkam žemaitiškam, baltiškam, pagoniškam girioje... Suradau net pateisinimą Rūpintojėliui, pasakė Tėvas Stanislovas kadaise, užrašyta jo pamokslų knygoje. Tas vyras nesužlugdytas, nors kariaujantis, ginantis, ariantis laukus, o pirmiausia – galvotas, susimąstęs. Turi teisę toks būti. Dar kažkur radau Justino Marcinkevičiaus paliudijimą, kad rimtieji tekstai negali būti saldūs, jie liūdnoki, iš gelmės, iš sielos, labiau su buvimu, su praradimais, kartais su kukliais laimėjimais, tokiuose užrašuose jokių užuominų apie rūtų darželį, boružę, berželį svyruonėlį, motinėlę... Koktu, nebepaliečia, nebeužkalbina, nejaudina, literatūrinis balastas, ir tiek... Tad jokio pamaldaus seilėjimosi. Arba skausmingai, gyvai, arba nieko.

Atsitiktinai žiūrinėdamas skulptoriaus Juozo Zikaro darbus, sėdžiu šį sykį Kaune ant Pelėdų kalno, Žaliakalnyje, netoli jo namų, viename kataloge surandu jo bronzinio reljefo „Moderniška madona“, sukurto 1928 m., dabar saugomo Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, fotografiją. Idiotiška, bet leidžiu sau prabangią pramogą - važiuoju specialiai pasižiūrėti, savo akimis įsitikinti, patikrinti. Patiko, neverksmingas kūrinys, pagaliau be ašarų. Vaikelis ant rankų miegąs, bet siekiąs krūties, jam dar nieko daugiau nereikia. O moteris rami, tiesiog žiūri į savo vaikelį, pasipuošusi suknele ir bateliais lengvučiais, tikrai tokios buvo Laikinosios sostinės jaunos moterys. Taip avėdavo ir dėvėdavo ir Salomėja. Saviau, šilčiau apie Kalėdas man taip galvoti, tinka.

Aną vidurnaktį nuo Skaistakalnio tilto upėn sumečiau visų mirusiųjų raštų tomus. Te sau plaukia Nevėžiu iki Kauno, Nemunu Baltijon, kuo toliau nuo manęs, nuo mano gyvenimo, lai negrįžta dusinančios senienos nuo Mažvydo iki... Tuose daugtaškiuose begalė pavardžių. Nejaučiu nei kaltės, nei graužaties. Skaitau Sigitą Parulskį ir suprantu, kad nemeluoja, nesiseilėja. Randu jo parašyta tai, kas šiandien aktualiai virpa, tinka ir kasdienybei, ir Kalėdoms: „Dalijamės savimi kakojančiais, valgančiais, rujojančiais, dalijamės savo liūdesiu, ironija, artimųjų agonija, keistas vienas dalykas – tiek daug dalijamės, bet nė per nago juodymą netampame turtingesni“. („Pasidalintas skurdas“ iš eseistikos knygos „Dvigubo dugno keleiviai“, 2019). Ir dar jo protingai pasakyta, negaliu aplenkti, nenoriu: „Kunigai, daktarai, politikai, tėvai, artimieji, mylimieji, - visi nori mums ką nors įbrukti į burnas, į atmintį, į sielą, ir, žinoma, tik su geriausiais ketinimais, tik linkėdami mums laimės, visos taisyklės, prietarai, baimės, gėdos, visi –izmai ir kiti marazmai, - visa tai tik su geriausiais ketinimais, tik iš meilės, ir vis dėlto, net jeigu atrodo viskas be galo aišku, reikia klausti, net jeigu išgirsime nemalonių dalykų ir rizikuosime pasirodyti kvailais ar užsitraukti nemalonę, reikia klausti, juk, tiesą sakant, nėra jokių atsakymų šiame pasaulyje, yra tik klausimai, ypač tie, kurie skirti sau pačiam“ (Sigitas Parulskis, „Apie klausimus ir atsakymus“ jau minėtoje knygoje).

Tebejaudina mane Aldonos Ruseckaitės kūryba, romanai, eilėraščiai, tyrinėjimai, pranešimai, esu gyvai pasikalbėjęs. Nebūtų taip, nebūtų tiek parašiusi, jei nebūtų daugybę dešimtmečių budėjusi prie ištakų ir rankraščių. Suprato, pajuto, tad ir išleido romaną „Padai pilni vilnių“, neseniai pristatytą Kupiškio bibliotekoje. Kalbėjimas apie Salomėją Nėrį be klišių ir trafaretų, be teismų už jos pozicijas, poelgius, eilėraščius. Ką ir kaip Poetė turėjo daryti? Pirmiausia augino savo sūnelį, savo Balandėlį. Blaškėsi po Rusijos platybes, tuokėsi, rūpinosi daržais, o pirmiausia – Savo sūneliu. Verkiau, kai niekas nematė, skaitydamas apie tai, kaip jis pasimetė ar buvo pražiūrėtas Latvijoje. Koks desperatiškas, gaivališkas troškulys jį žūt būt susirasti, susigrąžinti. Ištrauka deranti Kalėdoms.

Pažinojau vieną vienintelę gyvenime Lituanistę, bendravom. Paskui palydėjau ją maldomis ir šventintu vandeniu į Petrašiūnų panteoną Kaune. Lydėjo visas Kaunas, inteligentai ir paprastieji. Ėjau drebančiomis kojomis nesuprasdamas, iš kur, kodėl gi tiek daug žmonių, nebuvau niekada tiek daug jų matęs. Paprastai. Buvo tikra lituanistė, net savo lūpdažiais, pasitempimu, bateliais, švarkeliu. Mokėjo auginti, užauginti, ištarti ir parašyti esmingai, ne bet ką, ne bet kaip. Iš tų didžiųjų kartos, drauge su Justinu Marcinkevičiumi, Algimantu Baltakiu, Romana Dambrauskaite – Brogiene, kitais... O pirmų pirmiausia – užaugino tris Savo sūnus, didžiavosi. Draugauju su dėstančiaisiais gimtąją literatūrą, mažuosius bemokančiaisiais ar jau mokiusiaisiais, dažniausiai esu verčiamas pasikalbėti apie kaimynų ūkinius, o ir meilės, reikalus, daržines, intymius miegamuosius... Dėsto, uoliai mokytojauja, pildo elektroninius žurnalus, rašinėja priminimus, vadinasi, daug ir smulkiai apie juos, tuos žmones ir jų žmogiškus, gyvenimiškus reikalus, išmano... Suima juokas, valdausi kiek begalėdamas, bet prunkštelėju į kumštį garsiai.

Iš vaikystės Kalėdų... Minios žmonių bažnyčioje, nieko nesimato, tik kelnės ir sijonai. Nėra kuo kvėpuoti, niekas nepakelia ant rankų, nelaiko, laikausi aš pats, svetimų kojų ar batų įsitvėręs. Bijau, gali spirti, nežinia, kodėl kartais atsiklaupia. Kažkas nualpsta nuo smilkalų ir bezdalų. Kažką negyvai sumindo. Pasitaiko mirčių. Natūralu apgulties metu. Miestiečių krinolinai. Vienas kitas vyras su kostiumu. Kaimiečiai atveža savo virtuvių ir tvartų kvapų. Senų kailinių tvaikas, naftalinas, prakaito ir šlapimo gaižios rūgštys graužia vaikelio akis ir gomurį, svaigsta galva, ima pykinti. Kunigas išrėkia pamokslą, nemoka kitaip, gieda. Kaip neskausmingai ištverti tą beprotybę? Paskui ėjimas prie Betliejaus figūrėlių, kai kurios juda, mirga švieselės. Džiaugiuosi, kad randasi grynesnio oro. Jokių įspūdžių daugiau... Minios ateina... Ko jos ateina, ko ieško, ar ką atranda, kaip jaučiasi, ką galvoja. Vėl būriais stumdydamiesi ištrūksta šventoriun, pasileidžia, tirpsta ir silpsta gyvenimo pilkumoje. Iki kito karto. Yra toks religinis poreikis, aišku, jį, kaip ir kitus, žmogui būtinus ir būdingus, reikia patenkinti – stoiškai, graikiškai ar kokiu kitu savu savotišku būdu. Ar nuo to darosi geriau. Nežinau nežinau nežinau, gal, tam kartui...

Kambary maitinančios jaunos Moters ikona, parsivežiau iš Betliejaus Pieno grotos. Dar viena iš Lvovo, pirkau iš pamaldžios senutės armėnų bažnyčioje. Daros saldu, ir juntu, kad netikra... Dar dvi jaunos nėščiosios Ain Karim pakalnėje. Liaunos kaip stygos, jaunos, maišeliai prie stuburo pritvirtinti, neapsaugoti, vėjyje. Bus lemta visaip. Žinau, kas juose, iš jų ir aš pats, ir kiti atėję yra. Tai tik skulptūra, bet jaudina. Vieną nėščiąją sutikau Lvovo vaistinėje, pasikalbėjom. Gal jau pagimdė, kaip jos pirmos kitoniškos dienos, kaip jos vaikelis jaučiasi, kaip ji pati, o gal gimdydama mirė, būna ir taip. Ginuosi tamsiųjų minčių.

Trenkia it žaibas. Gyvenimas – tiesiog žvėriška kova, kad ilgėliau išliktum, išsilaikytum. Daugiau nieko... Vienas Jėzus užgimė, Erodas tūkstančius kūdikėlių išžudė, išpjovė... Paliudyta Evangelijų knygose. Neskaitau tų ištraukų, jų nesuprantu, nemoku kitiems paaiškinti. Vatikano muziejaus sienos nukabintos žudomų kūdikėlių gobelenais. Žiaurūs siužetai. Noriu juos sudeginti. Kam tą klaikumą eksponuoti, tiražuoti, populiarinti, platinti, ir skatinti? Idiotai žiūri į tuos gobelenus, šypsosi, fotografuojasi, patiria neaiškios kilmės daugybę orgazmų, o aš noriu juos tiesiog sudeginti. Nuobodžiavau Lvovo jėzuitų šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, kone snaudžiau. Stendai su žmonių veidais, diduma jų su uniformomis. Nemėgstu uniformuotų žmonių, nors pats uniformą nešioju. Daug moterų, merginų, manęs nejaudina svetimi žmonės, jų nepažįstu, nebuvau susitikęs, neteko kalbėtis, o ir pavardžių neįžiūriu apžlibęs, neperskaitau, tad ir neįdomu. Ir... Užkliuvo akis už daugybės fotografijų, kuriose mažamečiai vaikai – berniukai ir mergaitės, apvilkti tautiniais marškinėliais, gražūs, šviesūs, laimingi, sušukuoti, besišypsantys, kaselės ar trumpai kirpti mažųjų plaukeliai... Kampe buvau nuginkluotas, bejėgis, kai perskaičiau – „Iš jų buvo atimtas gyvenimas...“ Vadinasi, galėjo, turėjo, privalėjo gyventi, ir augti, ir stiebtis, bet Gyvenimas jiems buvo užgesintas. Vadinasi, niekada daugiau nebegyvens... Niekada... Daros klaiku, labai klaiku, juntu, kad tas klaikumas – tikra...

Pareigų ir darbų maratonas paskutinėmis metų dienomis, padaryti gerai ir iki galo. Visada ne dėl savęs, o dėl kitų. Esu solidarus ne su aklomis miniomis šventovėse, bet su kareiviais, medikais, gaisrininkais, dujininkais, vairuotojais šią akimirką. Laisvą minutėlę prieš pat vidurnaktį kiek atsikvėpiu. Jokių kalėdinių niekalų, dovanų, atvirukų, kitaip – ima pykinti. Skaitau Sigitą Parulskį, skanauju marcipaninių saldainių – bičiulių iš Budapešto dovanėlė. Ir suprantu, kad Kalėdos man – tik Mano gimtadienis birželio viduryje. Tik jį ir tešvenčiu. Daugiau nieko... Prie vaikelio tik reikia suspėt pasilenkti, pasilenkti tik reikia prie jo gyvasties.

Būna ir tokios Kalėdos, deja... Apsirengiu ukrainietiškus tautinius marškinius, bus lengviau atsiminti, prisišaukti, prisiliesti, baisiausiai gels ir perštės, gi jau žinau kaip būna dažniausiai, taip bus ir dabar, krentu lovon. Iš nekantrumo ir graužaties kramtau nagus, neužmigsiu. Klaikuma gesina šviesas. Maži Ukrainos vaikeliai miestuose, kaimuose, miškuose, laukuose, keliuose, kiemuose, tvartuose, malkinėse, kambarių kampučiuose atimtuose kruopščiai skubėdami skalbia savo baltus marškinius krešančiu Savo krauju...

Komentuoti