Kai dar labai tikėjau, rašydavau tik katalikams įvairius šventinius žodelyčius. Vėliau rašiau netikintiems savo bičiuliams, kuriuos labai myliu. Nebūna jų bažnyčioje, mažai tepraranda. Šį kartą noriu žiemiškai, šaltai, bet baltai apkabinti visus, kurie bus vieni, gal ir vieniši... Nors sėdės, kalbėsis, valgys su draugais, šeimynykščiais, bet dvasioje bus vieni. Taip juk irgi būna, gana dažnai...

Sėdėsiu vienas prie savųjų Švenčių stalo. Bus duonos, vandens, silkė, dar keli svogūnai. Kiek čia reikia... Bus ir šviesos ir kaži kokio graudumo... Jokių svečių, jokių bičiulių, jokių tuščių kalbėjimų apie kitų gyvenimus. Pasėdėsiu tyloje, o paskui prie žvakės. Būtinai paskaitysiu knygą. Pilnos spintos mielų mažų, bet šiltų daiktelių. Apžiūrėsiu juos, perskaitysiu laiškus ir atvirlaiškius, prisiminsiu buvusius, esančius, nutolusius. Jokios graužaties, eina gyvenimas, bėga dienos dienelės.

Mintimis nuklysiu paklaidžioti į mažytį Betliejų. Žinomi ten man visi piemenų takai. Ir Gimimo grota, kur esti tas gimdančios, apsinuoginusios, Vaikelį maitinančios Moters paveikslas. O paskui važiuosiu Palėvenėlėn pabūti. Nuo Marių apstybės toks didis, toks gaivalingas, toks žvarbus vėjas tiesiai į veidą. Ir dar... Būtinai ant Paketurių kalno. Kaip ir kasmet. Atsiveria visa Kupiškio panorama, šviesu ir ramu tą naktį. Stebi šviesius namų namelių langus, nieko už jų nematai, bet jauti, kad žmonės sėdi, valgo, kalbasi, būna. Ir jiems tą valandą gera. Matai grįžtančiuosius iš nakties pamaldų bažnyčioje. Kiekvienas vis kitaip švenčia, įsivaizduoja, jaukinasi Gimimo stebuklą. Maža tame religijos iš gelmės plaukiančios, bet daugybė lietuviškosios, baltiškosios, kaimiškosios kultūrinės patirties, kuri mūsų kraujyje... Sava, neprimesta. Dar pravartu pasivažinėti Aukštupėnuose, tiek daug kalėdiškai papuoštų namų, reikia akis paganyti, atsikvėpti, atsidusti. Ir šiam Vakarui jau užteks.

Reikia pasidžiaugti savaisiais, savo namais, kad yra kur sugrįžti, yra kur pabūti. Kad turim tą vienintelį, ypatingąjį vakarą. Būnam, gyvenam, trepsim... Nuojauta, kad kartais mus kažkas jungia... Galbūt sėdėjimas prie Šito stalo, prie Baltojo... Ir tai jau Gyvenimu kvepia. Jis vis dar Mūsų.

Komentuoti