Jono evangelijos ištrauka (Jn 2, 13-22) pasakoja apie žydų pasirengimą Velykoms, t.y. Perėjimo iškilmei, švenčiamai kiekvienais metais. Išėjimas iš Egipto – vieną kartą nutikęs įvykis, bendruomenei primena apie slaptingojo, slėpiningojo Dievo veikimą. Kartu šis įvykis nuolatos skatina prisiminti pačios bendruomenės pastangas einant tikėjimo keliu, visuomet ir įvairiais būdais išbandomą tautos pasitikėjimą neregimybe, žmogaus ir Dievo bendrystės santykio brandinimą. Švenčiantis žmogus prisimena perduotą tikėjimo kraitį ir jį labai asmeniškai įdabartina savojoje patirtyje, savajame kelyje.

Reikia tik įsivaizduoti tą didįjį sujudimą, tą pasiruošimą masinei liturgijai – Dievo garbinimui. Šalia šventų apeigų atsiranda tiek daug buities, paviršiaus, erzelio ir prekybos. Gal ir mes pasijuntame kartais ne garbinantys, dėkojantys ir šlovinantys Dievą, bet greičiau užsiimantys šalutiniais dalykais – prekyba, derybomis, ambicijomis, šūkavimu. Tai chrestomatinis turgaus reiškinys.

Tokiame sujudime pasirodęs Jėzus sugriauna visą tvarką, visas nusistovėjusias taisykles, viską, kas buvo žinoma ir aišku. Ir kaipgi galėjo nesukilti visi prekiaujantys, visi pasiruošę turgui ir bizniui? Jėzus pasirodęs šventyklos prieangyje įveda savo tvarką ir suardo šventės programą – išvaro susirinkusiuosius, išbarsto pinigus, sugriauna sandėrius. Ką galėtų reikšti toji nežabota savivalė? Ką reiškia Jėzaus rimbas? To paties klausia ir apstulbę žydai: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“

Atrodo, kad jokio kito ženklo ir nebereikia – Jėzaus įnešta sumaištis ir yra pats iškalbingiausias ženklas, paliudijantis šventyklos, kūno ir bendruomenės tikrumą ir vienybę. Mokytojui truko kantrybė, nuo šiol nebetoleruojamas joks paviršius, joks dirbtinumas žmogaus ir Dievo santykių šviesoje. Šis gestas kalba apie esminį garbinimą širdyje, širdies polinkį į Dievą. Tikrasis perėjimas iš dykumos, tamsos ir nuodėmės įvyksta tik Jėzaus asmens dėka. Jis yra tas, kuris pakelia ir perveda, paduoda ranką tamsybėse, išveda žmogų iš netikrų, nebrandžių santykių ir dovanoja gyvenimo kokybę. Žydams, prisirišusiems prie išorinio kulto ir raidės, lieka visiškai nesuprantama Jėzaus kalba apie šventyklą ir jo, kaip tos šventyklos šeimininko, vaidmenį.

Komentuoti