Nuotrupos, bandymas pasižymėti sau, dienoraščio, rašyto 2008 m. lapkričio 5 – 14 d. lankantis Izraelyje, fragmentai. Kriauklelės, tai, kas įsismelkė, kas atrodė būtina, sujaudino, paskatino stabtelėti, įsižiūrėti. Vėliau taisytas, pildytas, vėl naujai grįžtant, prisimenant. Sutikti žmonės, aplankyti miestai tikra dovana žvilgsniui sustiprinti, Būčiai praturtinti. Grįžus reikia dalintis. Šventoji Žemė – trijų religijų lopšys, painios, skausmingos istorijos, karai, nepasidalinimai, šventės. Viskas ant vieno delno, kartais ištiesto, kartais sugniaužto kumštin. Žiūri, visa atrodo jautru, tikra, žmogiška, sava. Šansas atrasti, pasitikrinti. Čia ir dabar. Po tuo pačiu Dangumi laikas, gyvenimas, žmogus Eina. Švęsti Gyvenimą kartu, apkabinti kiekvieną sekundę – šviesią ir tamsią – vienintelę, taip pat jau nebepasikartosiančią. Vienintelė ši Žemė, pašvęsta, mums būti paskirtoji. Kasdienybė – Namai – Dirbtuvės – Šventė – Žvilgsnis – Akys – Rankos – Širdis.

Nazaretas

Angelo Žinia Izraelio mergaitei. Kaip taikliai pranešti, kad nebijodama priimtų? Daug sumaišties ir nežinomybės. Kaip reikės toliau gyventi? Tūkstantmečiai Bendruomenės įstatymai. Kaip bus, jei ne pagal taisykles gyvensiu? Kur mano valia? Nazareto draugystė. Nematomas Dievas kalbasi su žeme vaikštinėjančiais žmonėmis. Juntama širdimi, kalbėti nebūtina. Kalba kartais apsunkina buvimą. Gyvenimo uždavinys – išbūti vardan, išbūti dėl... Ant vienos sienos pamačiau Aušros Vartų paveikslo ir koplyčios kopiją. Vėl lietuviškas krislelis. Nudžiugau.

Kana

Kad tik nepritruktų maisto ir noro žiūrėti tiesiai į akis. Kalbėtis, nuolat kalbėtis. Ateina aiškumas per visas miglas stengiantis prasibrauti. Apstybės ir Pilnatvės Dievas dėl Žmogaus. Kad mūsų Širdis ir Kasdienybė būtų sklidina. Dovanoti krislelį Tobulybės – minties, darbo. Sustiprinti, sustiprėti pačiam. Gaivumo, sotumo patirtis.

Taboro kalnas

Atsimainymas. Tai, kas virš visų mokslų, virš fizikos, neaprėpiama, nesuvokiama. Menkas protelis. Kitos, kitokios Tikrovės atvertis. Per mintį, jausmą, buvimą kartu. Ir dar daugiau. Nemokam pasakyti to, ką jaučiam, tiksliai. Apibrėžti be jokių paklaidų. Žmogus brėžia kreivas linijas, Dievas ant jų tiesiai rašo. Kažkur tą mintį girdėjau, dabar kartoju. Turtas – dvasinis ir fizinis. Paveldas. Tai, kas jau kitų pastangomis, darbu sunešta, sukurta. Priimu, taisau, keičiu, pridedu savo. Molio indai dūžta. Dūžio garsas gražus. Kreivi žingsneliai. Vis tiek gyvenimas eina.

***

Mūsų dabartis praeityje įsišaknijusi, atsirėmusi, augina dabarčiai ir ateičiai. Viskas ant jau buvusiųjų žmonių, kartų, giminių, civilizacijų pastatyta. Kaip gyventi nemindant ir negriaunant? Užteks to, kas yra. Kažin, ką dar naujo sukursim, atrasim? Kažką negrįžtamai praradom ir prarasim. Taip jau būna. Kur, kokiose knygose užregistruota, kad nepasimestų. Įdomu būtų paskaityti apie kalbą ir kraują mano, mūsų ir tų, kurie kažkada atkeliaus.

Galilėjos ežeras

Niekas nepasikeitė. Kaip Jėzaus laikais. Tas pats – vanduo, valtys, paukščiai, žmonių veidai. Čia prasidėjo Bendruomenė – kalbant, žvejojant, sūdant žuvį, vaikštant Šabo metu sinagogon, valgant, dainuojant, net miegant, grįžtant iš ežero su laimikiu arba be jo. Gimė Žinia iš susidraugavimo. Jiems. Krantinėje, pakrantėje. Gimė žinia ir mums, pakraščiams – tolstantiems ir artėjantiems. Čia ir Dabar, kad gyventume... Ar ne?!

Tabgha

Mokytis melstis. Kartoti. Kartojant galvoti. Kad mūsų dienai nieko nestigtų. Duonos, vyno, žuvies, darbo, kalbos, pinigėlių... Kad netruktų ryšio būnant. Kad būtų žmonių, kurie tyli, kalba, pyksta, nesupranta, nusišypso. Kaip prašyti? Kaip dovanoti pačiam? Kaip dovaną priimti? Užtikau ant vienos sienos bažnyčioje maldą „Tėve mūsų“ lietuviškai. Pojūtis savo žemės. Lyg būčiau ambasadoj.

Prisikėlusiojo Pasirodymo bažnyčia

Mokinystės vieta ir laikas. Mokytis visuomet. Ne vien žinoti. Silpnas Petro tikėjimas ir pasitikėjimas... O mano? O mūsų? Silpni žingsneliai Dievo dirvonuose. Kreiva, netobula. Reikia eiti, eiti ir eiti. Noriu pasivaikščioti. Pakartoti, sugrįžti. Daugiau nei klasė, teoremos, datos. Kaip pritaikyti kasdienybėje tai, ką suprantu? Kad būtų geriau.

Kafarnaumas

Miestelio mažumas. Juodos plytos, kambarėliai, urveliai. Stebina mažumas. Kaip tiek daug žmonių ten susikišę gyveno? Jokio privatumo. Gal jo ir nereikėjo. Visas valandas kartu. Nebūti vienam. Tų laikų žvejų šeimoms užteko visko. Svarbu, kad stogas virš galvos, maistas. Ko daugiau dar? Gyvenimas prie ežero. Su vėju. Užtenka tiek, kiek yra. Paprastumo, gamtos žmonės – su žuvimi ir duona prie ežero. Sinagogos liekanos, įrašai, statybos stilius, graikų, romėnų braižas. Daug laikų praėjo, daug dar ateis. Apnašos. Paslėpta po žeme, atkasama, parodoma. Skaitau Naująjį Testamentą.

***

Du mozaikos paukšteliai. Kažin, kokių metų? Likutis iš buvusio, jau praėjusio gyvenimo. Kas ją sudėliojo? Ką tas žmogus dėliodamas galvojo, ką jautė? Einu ir žiūriu dabar. Gal ir mūsų pėdas kažkas kada nors atras, žiūrės. Kas tada bus svarbu? Liekanos, skeveldros iš praeities. Kaip tiksliai atkurti tai, kas jau buvo? Dėlionė, vaikų žaidimas, bandymas justi, suprasti, užuosti. Būsim kaip paukščiai Gyvenimo jau paragavę. Apie amžinumą jau pagalvoję.

Palaiminimų kalnas

Palaiminimų bažnyčia. Dievo dedikacijos, paskyrimai žmogui. Gal čia buvo Rojus? Kada tas Rojus atsirado? Buvom kadaise išvaryti, bet padovanojo darbą, prakaitą, nuovargį, džiaugsmą, nusivylimą, kūrybą, gimdymą. Visiems bendra. Esam panašūs į savo Šeimininką. Gražūs kai kuriam, skirtingi, savaip regim. Daug kelių, begalės žvilgsnių.

Jordanas

Kitaip įsivaizdavau. Nepaliko jokio įspūdžio. Žalias vanduo, smirda, minios piligrimų, triukšmas. Bandymas prisiliesti prie pradžios, Jėzaus viešoji veikla, matoma, žinoma, nieko paslėpto, bet slėpininga. Gyvenimo vanduo – stichija ir palaiminimas.

***

Senas šis kalbėjimas, senas obelų žydėjimas... Stengiuosi prisiminti vieną Jono Meko eilėraštį. Čia jau viskas buvo, viskas yra, bus. Alyvos žydėjo, žydės. Skaitysiu Salomėją Nėrį. Fugit hora. Visagalis laikas. Gyvenimo skiedros.

***

Kaip būti geru? Kaip mylėti laiką, šansą, buitį, Būtį, Žmogų? Tiek prisakyta, prirašyta per amžius. Kas perskaitys? Kaip asmeniškiau prieiti? Kaip kitą savu laikyti, kaip pačiam savu jaustis? Daugybė klausimų, jokio atsakymo. Juokiuosi rašydamas.

Bet Šeanas

Smėlis, grūdai, buvusieji, gyvenusieji. Sutrūnijusių kaulų dulkės. Sluoksniai. Maišosi spalvos, karšta. Gyvenimų mozaikos. Noriu vandens. Nežmoniškas troškulys. Apie piligrimystę ir maldą dabar negalvoju. Reikia pailsėti. Pamiegoti po medžiu. Lietuvoje neįmanoma, o ten po plačiais medžių vainikais tikrai vėsu, nevargina. Grįžta jėgos, norai.

Jerichas

Kalnai. Niekieno žemė. Karšta, pilna pavojų. Mirtis, rizika, baimė likti vienam. Baimė būti paliktam. Trūksta vandens, žalumos. Mirguliuoja akyse. Tuščia. Gimsta Įstatymas mums. Visiems. Visam laikui. Geriau dar nesugalvojo. Yra tai, kas svarbiausia. Toliau smulkmenos.

Kumranas

Senieji rankraščiai, senieji Dievo Žodžio nuorašai. Kalnuose gyvenusiųjų perrašyti, mąstyti, paslėpti. Išliko. Radimo džiaugsmas. Papildyti, patikrinti, lyginti. Parama mokslui. Kažkokios spragos užsipildo. O kaip su žmogaus vidumi?

Masada

Ir čia būta gyvenimų. Dabar uolienos, dulkės, akmenys, druskos kristalai. Jokios gyvybės. Tik turistai šmirinėja, apžiūri. Norisi tylos. Tolumoje matosi Jordanijos kalnai. Vakarėja. Mirga tolimų gyvenviečių švieselės. Ar jos toli? Ką veikia tie žmonės? Žmogus senas kaip kalnas, amžinas kaip žemė.

Betanija

Lozoriaus mirties ir prikėlimo vieta. Seserys – Marija ir Morta. Kokios jos buvo? Jėzus pasakė: „Aš esu Prisikėlimas ir Gyvenimas“. Kažkada suprasim tuos žodžius. Suprasim, kai susitiksim.

Alyvmedžių giraitė

Alyvmedžių laukas. Įkalnėn. Gerai matosi Jeruzalė. Naktyje Mokytojas ir mokiniai čia glaudėsi, meldėsi. Gal ir ne sykį, ne tik tą Išdavystės pabučiavimo Naktį. Kas nusakys, kas parodys tą tiksliąją vietą dabar? Menama, Tradicija sako, pasitikim. Tamsi Getsemanės bažnyčia. Kažkuo man panaši į Rokiškio šventovę. Ar ten nieko panašaus nėra įvykę? Kas žino, kas paliudys?

Getsemanės bažnyčia

Senas alyvmedis. Šiomis dienomis kaip tik nuima alyvuogių derlių. Iš kauliukų veria rožinius. Medis senas, kamieno storis, o šakelės liaunos, laibos. Šaknys gal prisimena Jėzaus laikus. Alyvmedžių maža giraitė, o mes sakome, kad ten alyvų darželis. Alyvų čia nėra, niekas tokio augalo nepažįsta. Ten palmės, o pas mus kadugio šakelės, karklai Verbų sekmadienį. Ką turim savoje žemėje, tą ir naudojam buityje ir apeigose.

Ziono kalnas

Marijos Užmigimo bazilika. Šviesi pastato spalva. Jokių ašarų, savęs gailėjimo. Buvo, pasibaigė. Toliau. Mirtis kaip miegas, užmigimas. Didžiosios Moters miego vieta. Mirties guolis. Kelio pabaiga, kito, kitokio kelio pradžia.

Petro Atgailos bažnyčia

„Ir netrukus gaidys užgiedojo antrą kartą. Petras atsiminė, ką jam buvo pasakęs Jėzus: „Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsiginsi“. Ir jis pravirko. Apgailėtina. Neištverta. Atsisakyta, neišbūta iki galo tvirtai. Paminta. Neišstovėta. Žmogiškos, skaudžiosios patirtys. Dažnai ir mums kartojasi. Būti išduotam, pačiam išduoti. Sutrūkęs, sutrūkinėjęs pasižadėjimas. Skylėtas mokinystės drabužis.

Kapo bazilika

Šventojo Kapo bazilika. Po vienu stogu skirtingi žvilgsniai ir srovės. Sutelpa, kartais nepasidalina, pykstasi, mušasi, vieni kitus vaiko. Nukryžiavimas, nuėmimas nuo kryžiaus, marmuro plokštė, kapo tamsa. Brangu, iškalbinga, nešiojamės paveldą. Katalikai, koptai, stačiatikiai, armėnai... Mirties vieta už miesto sienų. Senieji palaidojimai.

Onos bažnyčia

„Jeruzalėje, prie Avių vartų, yra maudyklė, žydiškai vadinama Betzata, turinti penkias stogines“. Visa pasikeitę. Nė šešėlio iš anų tolimųjų dienų. Užaugę, užstatyta, menamos vietos, likę pavadinimai. Rusų turistai išsirengia nuogai, nesidrovi, lenda į vandenį. Mes tik meldėmės. Toje vietoje Jėzus per šabą išgydė vieną ligonį. Geri darbai, fizinis veiksmas per šabą. Įstatymas neleidžia, negalima, o Jis veikia, nepaiso. Drumsčia poilsį ir šventimą. Geri darbai ne taisyklių rėmuose. Ne taip, kaip numatyta.


Via Dolorosa

Kryžiaus kelias. Ėjimas šurmulinga miesto gatve į kalną. Per turgų. Vagystės, prekyba, ginčai, naujienos. Vakar diena jau užmiršta. O kas naujo šiandien? Jokio susikaupimo. Pasinėrimas į buitinius reikalus, niekur nepasidėsi. Kokie tie susitikimai, kokia jų spalva? Motina, Veronika, Simonas Kirėnietis, verkiančios moterys, tūžminga, kerštinga minia, teismai, politika, valdžios galia, neturtingieji. Neįsivaizduoju. Jokio saldumo, jokio maldingumo, kaip bičių avilyje. Išgėriau kavos. Ašaros, smūgiai, kraujas, riksmai nesuprantama kalba. Ką jie ten sako, ko nori? Gendančios mėsos dvokas, smarvė, srutos, vaisiai, saldumynai, prieskoniai, žolelės. Seni arabai sėdi ir nuobodžiauja, rūko. Pardavinėja religinę atributiką. Norisi nusipirkti kokį mielą daiktelį. Ryškūs vietinių moterų drabužiai, papuošalai. Murzini, įsikibę vaikai. Vieniems bastytis negalima. Prisiglaudę prie tėvų. Mokosi pardavinėti.

***

Piloto apartamentai. Valdančiojo galia. Pasiduoti žmonių rankoms dėl Tėvo tikslo.

***

Raudų siena. Kažkas šaukia: „Jeruzale, Jeruzale“. Gedulo drabužis, skarmalai, šventyklos likučiai, sugriautas miestas. Kaip, kokiu būdu vėl jį atstatyti, vėl pasklidusius žmones draugėn surinkti? Ašaros dėl dabarties, praeities ilgesys. Šabo dieną stebėjau berniuko įvesdinimo į vyrų luomą apeigas. Susirinko visa giminė, džiaugiasi, krykštauja. Dabar jau jis daug savo gyvenime galės. Jau vyras, nebe vaikigalis. Dieve, atstatyk mano širdį, mano amžiną miestą padėki atkurti, prašau...

Al Aksos mečetė

Omejadų dinastijos palikimas. Mačiau nuotrauką iš 1914 metų. Žvilga auksinis šventyklos kupolas, iš visų pusių matomas, Jeruzalės vizitinė kortelė. Mečetė pastatyta žydų šventyklos centre. Tai ir musulmonų dvasinis centras, svarbi jų tikybos vieta. Nevyksta jokios viešosios pamaldos. Labiausiai nuo Mekos nutolusi šventovė, puošniausias ir seniausias musulmoniškas paminklas Palestinoje. Reikia mokėti maldą arabiškai, kitaip vidun nepakliūsi. Ir gerai. Nėra ko be reikalo valkiotis, akis ganyti. Taisykles vis griežtina. Šiaip saugu, jokios baimės. Kas žino, kur gali atsitiktinai kada pakliūti.

Ain Karemas

Zacharijo giesmė, Marijos giesmė, Elžbietos giesmė. Kalbamasi giedant. Jono Krikštytojo laukimas. Dviejų Nėščiųjų giminaičių susitikimas. Jono ir Jėzaus gyvenimai. Moterų susitikimas kalnyno namuose. Žalias, jaukus Jeruzalės priemiestis. Amžinasis pašlovintas giesme, gyvenimu, ap(si)lankymu, ėjimu. Bažnyčioje tarp daugelio kalbų Marijos giesmė užrašyta ir lietuviškai.

Betliejus

Jau Palestinos valstybė, apie 6 – 8 kilometrus nuo Jeruzalės. Čia pat, galima ateiti pėsčiomis. Gimimo miestas. Tėviškė. Pieno grota.


Piemenų laukas

Betliejaus apylinkės. Ganyklos, piemuo, avys. Ir anksčiau taip buvo. Čia taip turi būti. Natūralus, kasdieninis gyvenimas, tėkmė, nieko per daug nelaukiant, nesitikint. Tiesiog būti, gyventi, auginti, rūpintis, verstis, stumtis į priekį. Piemenys – pirmieji Apaštalai, pirmieji Žinios nešėjai. Kitaip sakant, Betliejaus žmonių paštas. Toli pasklido žinia – iki pat nežinotų, nežinomų pakraščių. Buvo nepriimta, priimta, įsišaknijo, keitė pavidalus, prarado, atrado. YRA. Ir dabar ataidi iš Betliejaus, iš Piemenų lauko.

Komentuoti