Gimiau 1982 m. birželio 16 d. Panevėžio rajone. Aukštaitijos sostinėje baigiau humanitarinę Vytauto Žemkalnio gimnaziją. Vėliau – studijos Vilniaus šventojo Juozapo kunigų seminarijoje. 2007 m. liepos 14 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje buvau pašventintas kunigu. Sielovados tarnystę ėjau Anykščiuose, Zarasuose, dabar – Kupiškyje. Priklausau Lietuvos Maironiečių draugijai. Esu Anykščių ir Kupiškio literatų būrelių – klubų narys. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys. Išleidau dvi poezijos knygeles: „Užmigdykite mane Ežeruos“ 2009 m. ir „Artumų Erčios“ 2012 m.

 

 

 

 

Sėdžiu legendomis ir padavimais apipinto Čičinsko kalno šlaite. Žiūriu į senąją Upytės žemę, žvelgiu į Panevėžį, gal labiau į save. Lygumos, toli matyti, begalinės erdvės ir poilsis akims ir sielai. Atvažiavau, kad būčiau netrukdomas, kad galėčiau parašyti šį sykį Odę jubiliejiniam keliui. Užbaigiau šią valandą skaityti Valdo Papievio romaną „Eiti“. Eiti bet kokiu atveju, eiti toli, eiti su nuovargiu, eiti mąstant, gal kartais be jokio aiškaus tikslo, bet eiti eiti eiti...

Oficialiai toji diena taip vadinasi – Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti. Baltijos kelio diena (Juodojo kaspino diena). Taip perskaičiau kalendoriuje. Trumposios, esminės žinios. Prisiminiau Lauryną Ivinskį... Kokia laimė, kokia neįkainojama dovana, kad taip yra nutikę, kad keletą sykį yra tekę apie tas dienas, tuos laikus pasikalbėti su Nijole Sadūnaite, Juliumi Sasnausku, mons. Alfonsu Svarinsku. Jokio istorijos vadovėlio nereikia... Patraukia tai, kas gyvai pasakoma, perteikiama, kas asmeniškai liudijama...

Kiek prasmių turi tas žodis, tas kelias... Sunku jas visas apkabinti. Žmogaus kelias, tautos ir valstybės kelias, miesto kelias, kelias, kuriuo išeinama ir grįžtama, kelias, kuriuo išeinama ir jau negrįžtama, kelias iš kaimo į miestą ir atgal. Kelias iš vienos epochos į kitą, kelias iš vienos kultūros į kitą, kelias iš vienos santvarkos į kitą, kelias iš vienos valstybės į kitą, kelias, kuriuo einama aplankyti kaimynų, pasižmonėti, pasikalbėti, pasidalinti naujienomis, žvilgsniais, supratimais. Atlaidų kelias, lankant atokiausias bažnyčias, kaimus, vienkiemius. Begalybė... Kelias, kelelis, keliūkštis, žvyrkelis, plentas, autostrada, traktas... Kuo, kaip ir kur keliaujama? Eiti pėsčiomis vis sustojant, pasidairant, neskubant... Keliauta arklių traukiamu vagonėliu ant bėgių – konke... Latvijos miestuose keliauta tramvajais... O dar galima važiuoti siauruku, galima keliauti traukiniu. Dar pasivaikščiojimai po Vilnių ir apylinkes... Galvoju apie Jono Meko filmų, Stasio Eidrigevičiaus, Kazio Šimonio paveikslų, Juozo Zikaro ir Bernardo Bučo skulptūrų keliones... O dar Gabrielė Petkevičaitė Bitė keliaujanti, gydanti, slauganti, ieškanti vaistų, patarianti, globojanti neturtingus, bet gabius vaikelius... Susitikimai su Didžiuliais, Žemaite, Povilu Višinskiu... Vytauto Mačernio eilėraščiai, „Vizijos“, „Sonetai“, vis deklamuojami, mokytasi mintinai, vis persirašomi, nusirašomi, įsirašomi. Padėjo laikytis, ištverti bunkeriuose, miškuose, pelkėse, tremtyse... Ir būtinai dainos... Knygnešių keliai...

Tuščios tuštumos, beribių tolumų turbūt nebūna. Visa turi ribas, kinta, tolsta arba artėja, nuolat sušvyti, mirguliuoja, aptemsta ir aušta. Gyvenimas toks siauras ir nuobodus, retsykiais labai didingas ir neaprėpiamas, gyvenamas, o iki galo taip ir neatpažintas, tik šiek tiek prisijaukintas... Tik liečiamės, kaip mokėdami, prie jo krašto, prie atbrailos. Ir mažytis ketinimas – išgyventi dar vieną dieną. Kartais vienam mažam kambary tūnant, kartais vaikštant Kupos s retsykiais kardžio kraštu. Retsykiais lygumoj, retsykiais slystant Rambynui žemyn. O ir būnant kartu, žvelgiant vienas kitam į akis, įsižiūrint, nenusisukant, įspėjant kas ir kaip sieloje krebžda. Aš vis dar noriu kasdien mokytis. Laikantis už rankų, neslepiant ir nesislepiant. Palengva, tykiai išmokstama kalbantis tylėti ir tylint kalbėti. O ir būnant kartu, eiti ilgai su nuovargiu, išmokti sustojus atsikvėpti, įsižiūrėti į veidus, durų staktas, vitrinų blizgesį, nors žinai, kad tau jau senokai nebereikia vardų, statusų, pažinčių, kad tai jau sykį lietei ir be skausmo, be graužaties atidavei, padovanojai, perleidai kitiems. Te pažaidžia, te pasidžiaugia. Jau senokai žinai, kad nebepirksi daugiau, nei reikia vienai dienai, kad žavėsiesi, nustebsi kitaip. Tau to užteks, kad būtum šią akimirką vienas, bet laimingas, su begale knygų ir milžinišku herbariumu. Jau patyrei kitą ir kitokį skonį, jo ilgiesi dabar, atpažįsti ir vis nori daugiau, ne bet kaip, o kokybiškai.

Kai dar labai tikėjau, rašydavau tik katalikams įvairius šventinius žodelyčius. Vėliau rašiau netikintiems savo bičiuliams, kuriuos labai myliu. Nebūna jų bažnyčioje, mažai tepraranda. Šį kartą noriu žiemiškai, šaltai, bet baltai apkabinti visus, kurie bus vieni, gal ir vieniši... Nors sėdės, kalbėsis, valgys su draugais, šeimynykščiais, bet dvasioje bus vieni. Taip juk irgi būna, gana dažnai...

Sėdėsiu vienas prie savųjų Švenčių stalo. Bus duonos, vandens, silkė, dar keli svogūnai. Kiek čia reikia... Bus ir šviesos ir kaži kokio graudumo... Jokių svečių, jokių bičiulių, jokių tuščių kalbėjimų apie kitų gyvenimus. Pasėdėsiu tyloje, o paskui prie žvakės. Būtinai paskaitysiu knygą. Pilnos spintos mielų mažų, bet šiltų daiktelių. Apžiūrėsiu juos, perskaitysiu laiškus ir atvirlaiškius, prisiminsiu buvusius, esančius, nutolusius. Jokios graužaties, eina gyvenimas, bėga dienos dienelės.

Mintimis nuklysiu paklaidžioti į mažytį Betliejų. Žinomi ten man visi piemenų takai. Ir Gimimo grota, kur esti tas gimdančios, apsinuoginusios, Vaikelį maitinančios Moters paveikslas. O paskui važiuosiu Palėvenėlėn pabūti. Nuo Marių apstybės toks didis, toks gaivalingas, toks žvarbus vėjas tiesiai į veidą. Ir dar... Būtinai ant Paketurių kalno. Kaip ir kasmet. Atsiveria visa Kupiškio panorama, šviesu ir ramu tą naktį. Stebi šviesius namų namelių langus, nieko už jų nematai, bet jauti, kad žmonės sėdi, valgo, kalbasi, būna. Ir jiems tą valandą gera. Matai grįžtančiuosius iš nakties pamaldų bažnyčioje. Kiekvienas vis kitaip švenčia, įsivaizduoja, jaukinasi Gimimo stebuklą. Maža tame religijos iš gelmės plaukiančios, bet daugybė lietuviškosios, baltiškosios, kaimiškosios kultūrinės patirties, kuri mūsų kraujyje... Sava, neprimesta. Dar pravartu pasivažinėti Aukštupėnuose, tiek daug kalėdiškai papuoštų namų, reikia akis paganyti, atsikvėpti, atsidusti. Ir šiam Vakarui jau užteks.

Reikia pasidžiaugti savaisiais, savo namais, kad yra kur sugrįžti, yra kur pabūti. Kad turim tą vienintelį, ypatingąjį vakarą. Būnam, gyvenam, trepsim... Nuojauta, kad kartais mus kažkas jungia... Galbūt sėdėjimas prie Šito stalo, prie Baltojo... Ir tai jau Gyvenimu kvepia. Jis vis dar Mūsų.

Pavadinimą šventiniam Kalėdų pasikalbėjimui su artėliau esančiais padiktavo kaunietės bičiulės Aldonos Ruseckaitės romanas apie Vytautą Mačernį „Dūžtančios formos“. Jaunas, žavus, talentingas, kūryboje jautrus, skaudžiai ieškojęs sielai artimos atramos ir atsakymų į kamavusius, ramybės nedavusius egzistencinius klausimus, V. Mačernis taip anksti aplinkybių ar likimo buvo išvestas Anapus ribos. Liko eilėraščiai, kurie ir šiandien skaitomi, kurie padėjo ištverti tremtį ir savosios vietos ilgesį, kurie kartų kartas lydėjo, palaikė, gaivino, kurie leido susitikti po daugybės metų tėvynainiams Australijoje, Amerikoje, ir čia, Vilniuje, Žemaitijoje, atokiame kaimelyje prie senos mokytojos buities, išmonės ir balta staltiese užtiesto kuklaus stalo paprastam, ramiam, draugiškam kalbėjimui.

Kūryba gyva, gyvuojanti įvairiausiais pavidalais, sušvintanti netyčia ir netikėtai, išliko. Pasikeitė kartos, laikai, santvarkos, pinigai, kai ką praleidom, užmiršom, atsivėrė naujumai, radosi supratimų, žvilgsnių, o amžinieji rūpestėliai lygiai tokie pat. Gražus, artimas man Mačernis, tikintis, ieškantis, tikrinantis tiesas, abejojantis, bažnyčion vietoj maldaknygės atsinešdavęs filosofijos veikalą ar poezijos tomelį. Primena šių dienų modernų žmogų, nebesuvaldomą, išlaisvėjusį, tiesų, nebūtinai prisirišusį prie vien religinių turinių, ieškantį, tyrinėjantį, nebepasilenkusį prie protėvių tikybos. Ir gerai, kad ne visi pagal vieną kurpalių. Atlydėjo iki Kalėdų slenksčio mane V. Mačernis. Atlydėjo iš Laukminiškių kilusi poetė Jadvyga Gabriūnaitė. Jos eilėraščiuose toks virpantis, trapus, toks jautrus prisilietimas prie žodžių, toks pagarbus pasilenkimas prie žemės. Tad ir pabūsiu su ištartomis, užrašytomis eilėmis tomis dienomis. Juk kalbėti(s) apie Dievą galima net tylint, rašant, net neminint vardo.

Lukas evangelijos ištraukoje (Lk 17, 7-10) dar sykį primena esminius mokinystės tikslus ir pasiremia Mokytojo kalba bei darbais. Norėtųsi ir mums šiandien vėlei iš naujo pasitikrinti savo pašaukimą, paklausti savęs – ar vis dar esame mokiniai, ko mokomės, ar jau šį bei tą kelyje esame išmokę. O galbūt tik kopijuojame, tik koreguojame savo būtį, tik bandome būti „truputį mokiniai“ nebe pagal Mokytojo pavyzdį.

Kuomet susiduriame su tiesiog nepakeliamais Jėzaus raginimais, radikaliais įsakymais, kuomet patiriame labai nelengvą savo buvimą, savo krikščioniškumą šių dienų pasaulyje, tikrai suabejojame savo mokinyste. Nesinori taip griežtai laikytis normų, nesinori būti uoliu, nebesinori kvėpuoti tikėjimu. Pravarčiau atleisti diržus, įsilieti į nemąstančią minią, neišsiskirti iš kitų savo unikalumu, supanašėti, susivienodinti. Arba būti taip, kaip kiti šiandien sau ramiai būna. Tad gal dėl mados, dėl baimės būti savimi, paliekame teisę suteikti laisvę ne Mokytojui, bet sau.