Gimiau 1982 m. birželio 16 d. Panevėžio rajone. Aukštaitijos sostinėje baigiau humanitarinę Vytauto Žemkalnio gimnaziją. Vėliau – studijos Vilniaus šventojo Juozapo kunigų seminarijoje. 2007 m. liepos 14 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje buvau pašventintas kunigu. Sielovados tarnystę ėjau Anykščiuose, Zarasuose, dabar – Kupiškyje. Priklausau Lietuvos Maironiečių draugijai. Esu Anykščių ir Kupiškio literatų būrelių – klubų narys. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys. Išleidau dvi poezijos knygeles: „Užmigdykite mane Ežeruos“ 2009 m. ir „Artumų Erčios“ 2012 m.

 

 

 

 

Užgriūna Adventas. Sunkumo kalnas, dusulys, neleidžiantis laisvai įkvėpti. Kaip jį naujai prisišaukti, prisijaukinti? Nemokysiu kitų, gal tik kartais save patį, stengsiuosi atleisti, mėginsiu suprasti, kad mes skirtingi ir skirtingai žiūrime į tą patį Dangų. Įsiklausysiu, mėginsiu klausytis kai kiti kalbės apie mane, nebūtinai palankiai. Kai matys mano klaidas, nesuvystytus sopulius, kai matys, kad klumpu. Būsiu savimi. Tai ir bus visa paguoda. Nekaltinsiu, neraudosiu, nesimušiu krūtinėn, nesigailėsiu, klaidos ir klystkeliai – didis lobis, didis laimėjimas. Gali daugiau suprasti, daugėliau sužinoti, labiau įsismelkia. Gilioje Advento duobėje rasiu vietos gyvenimo virpėjimui. Įsižiūrėsiu, suklusiu, nustebsiu, priartėsiu, vėlei susižavėsiu... Kai išlipsiu, būtinai pažvelgsiu atgal į jau nueitą kelią. Advento įsčios sudaigins Betliejaus kūdikėlį.

Gyvenimą nuolat audžia amžinas žmogaus įsižiūrėjimas, stebėjimas, stebėjimasis, įsijautimas. Gyvenimas – pirmapradė tvarka iš Dangaus, grožis ir harmonija, kūryba, gal muzika. Įsižiūrime į nuolatinį virsmą, keitimąsi, pasibaigimą, naują užgimimą.

Įsiklausome, kai ateina vakaras, kai ateina žiema, kai mes patys skausmingai nutylame. Išmokstame įsiklausyti, kai aplinkui triukšmas, kai sujaukta siela dreba, kai nėra prasmės judintis. Kai nieko negalime pakeisti. Įsijaučiame suvokę, kad reikia nuolat save kurti, kad nėra kito kelio – tik laukti savęs, tik susitikti su kitu žmogumi. Kad reikia kasdien tapti žmogumi, žmogiškumui giedoti. Gyvenimo skonį, kartumą pajuntame tuomet, kai nesiseka. Suvokiame, kad dar vis einame, dar gyvename, dar šiaip taip gyvuojame. Tada vėl norime įrodyti sau ir kitiems, kad galime, kad sugebame, kad nugalėsime viltimi ir dovanota palaima pasikliovę.

Esame auginami ir prižiūrimi labiau tuomet, kai didvyriškai atsilaikome, kai nepaliaujame kvėpuoti, atsidusti. Tik tuomet atsiranda vietos mumyse Dangaus darbui, Žemės buvimo alsavimui, kai pagalbos paprašome. Tas darbas kaip kraujas. Ten po ledu – neatrastas mūsų Miestas. Reikia pailsėti vandeniui, kuris trokšta dainuoti pavargėliams. Ledo stingulys – sielos ežeras. Medžių šakos ir šaknys įrėmina paveikslą. Žolės žydi tapus ir anapus. Žuvys pripratę tylėti. Žmogus, kai jam liūdna, ieško į ką įsikibti, kad palengvėtų, ieško tikrumo kristalų. Jis vėl iš naujo bando įsižiūrėti. O kaip sunku pamatyti, kaip sunku ilgai ir sutelktai žiūrėti.

Rankioju, renku trupinėlius iš knygų ir jau matyto Gyvenimo, kad parašyčiau ne kaip reikia, o saviškai, savotiškai apie Kalėdas... Patiko įsivaizduoti Mariją, Motiną ir Gimdytoją, kaip Žemaitijos kaimo Moterį, tvirtą, dirbančią, nepaliegusią, gebančią gimdyti, grėbti šieną, suktis prie puodų, dainuojančią, dar besimeldžiančią krikščionių Dievui, o paskui ir kažkam žemaitiškam, baltiškam, pagoniškam girioje... Suradau net pateisinimą Rūpintojėliui, pasakė Tėvas Stanislovas kadaise, užrašyta jo pamokslų knygoje. Tas vyras nesužlugdytas, nors kariaujantis, ginantis, ariantis laukus, o pirmiausia – galvotas, susimąstęs. Turi teisę toks būti. Dar kažkur radau Justino Marcinkevičiaus paliudijimą, kad rimtieji tekstai negali būti saldūs, jie liūdnoki, iš gelmės, iš sielos, labiau su buvimu, su praradimais, kartais su kukliais laimėjimais, tokiuose užrašuose jokių užuominų apie rūtų darželį, boružę, berželį svyruonėlį, motinėlę... Koktu, nebepaliečia, nebeužkalbina, nejaudina, literatūrinis balastas, ir tiek... Tad jokio pamaldaus seilėjimosi. Arba skausmingai, gyvai, arba nieko.

Atsitiktinai žiūrinėdamas skulptoriaus Juozo Zikaro darbus, sėdžiu šį sykį Kaune ant Pelėdų kalno, Žaliakalnyje, netoli jo namų, viename kataloge surandu jo bronzinio reljefo „Moderniška madona“, sukurto 1928 m., dabar saugomo Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, fotografiją. Idiotiška, bet leidžiu sau prabangią pramogą - važiuoju specialiai pasižiūrėti, savo akimis įsitikinti, patikrinti. Patiko, neverksmingas kūrinys, pagaliau be ašarų. Vaikelis ant rankų miegąs, bet siekiąs krūties, jam dar nieko daugiau nereikia. O moteris rami, tiesiog žiūri į savo vaikelį, pasipuošusi suknele ir bateliais lengvučiais, tikrai tokios buvo Laikinosios sostinės jaunos moterys. Taip avėdavo ir dėvėdavo ir Salomėja. Saviau, šilčiau apie Kalėdas man taip galvoti, tinka.

Kalendorius, o ir pati gamta prilenkia galvojimui ir kalbėjimui apie Anapus, apie dužlų ir skaudų baigtinumą. Ar norim, ar nelabai, einam link Ten. Gerai, kad nežinom, kada tiksliai reikės peržengti slenkstį, palikti tai, kas buvo savumais ir asmeniškumais nuspalvinta. Tiek tuštumo Skaistakalnio parke, liūdna, o kartais skaidriai gražu, saulės spinduliui blykstelėjus. Daugybė nurudusių, nugeltusių, žemę nuklojusių lapų, parke šelmis vėjas šėlioja. Gal tai žmonių gyvenimai, visokių formų, visaip susiklostę, visaip iširę, išsekę ir pasibaigę? Beribis Sodas...

Įsisėtrijo (tai poeto Antano Kalanavičiaus žodis) tie nepabaigiami, neišrišami, nesurišami galvojimai, mintys sukas, o vis tiek nesuprantu, pakeist negaliu, turiu ne mirusiems gyventi, ne dėl jų, ne mirusiųjų kultus aptarnauti maldomis, raudojimais, giedojimais, pamaldžiais dūsavimais apie tai, kaip bus Ten gerai, kai numirsim... Iš mūsų, gyvųjų, juk Ten dar niekas nebuvo, iš kur tad žino kaip, kas pasakė, ko jiems reikia? Savo ir tik savo gyvą Gyvenimą gyventi turiu. Ir galvoti nenoriu, būti, įsibūti labiau reikėtų. Man daug įdomiau, kas po kojom, kas čia ir dabar, kas iš bendrystės išplaukia ir palaiko, neturiu Amžinybės telefono, nežinau kas tai yra, neapčiuopiu, neturiu reikalų ir nenoriu bandyti paskambint. O kodėl turėčiau domėtis didžiausia Neįdomybe – Amžinybe? Gyvieji turi gyventi, nesukti galvos kaip Ten bus. Vis sakau, kai nueisim, pamatysim, o jei nepamatysim, jei ten nieko nėra – o tai taip pat gali būti – irgi maži nuostoliai... Svarbu čia smagiai pasibūti, pasisemti, viską (kas yra viskas?, kiekvienam skirtingai) išplėšti Sau iš gyvenimo. Laikas teka sau, niekas jo nekontroliuoja, niekas nežino, iš kur jis atiteka ir kur nuteka. Žmogui prie Laiko tenka derintis, nors nepatinka, noris valdyt, sustabdyt ir sutramdyt. Dar nė vienam nepasisekė. Ir gerai... Reikia suspėti pamatyti nors pro šalį prašvilpiantį traukinį, suspėti sugriebti Gyvenimą nors už švarkelio skverno. Tai didžiausias žmogaus laimėjimas, visa kita – pelenai pelenai pelenai...

Po Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo titulinių atlaidų Miežiškiuose, zakristijos spintoje radau ir parsivežiau Juliaus Sasnausko knygą „Dar kartą Žmogaus Sūnus. Sakymai ir postilės“. Gražiai išleista knyga, su keliomis charakteringomis Bernardinų bažnyčios interjero Vilniuje fotografijomis. Priklausė toji knyga vietiniam klebonui kun. Rimantui Visockiui, kažkas dovanojo įrašydamas „Darbui, gal pamąstymams... 2010 09 30“. Turbūt pasinaudojo, sunkus darbas paruošti pamokslą, ir laiko reikalauja, ir proto pastangų, ir jausmų. Ne visada puikiai pavyksta, o ir neturi visada pavykti. Skaitau tą knygą dabar vėl iš naujo. Kvepia pelėsiais ir aitria mūro drėgme. Knygą vartydamas prisimenu žmones, prisimenu bažnyčią, kurioje taip sunku būdavo ištverti per didžiuosius žiemos šalčius, kažkokia kankynė.

J. Sasnauskas buvo mano dėstytojas Seminarijoje, mokė iškalbos meno. Sunkokai, svirduliuodamas, krypdamas į šonus vaikščiojo, rūkė. Teberašo, tebesako vienodai puikiai pamokslus savo klausytojams. Su tų pamokslėlių sakymu esu talkinęs jam „Mažojoje studijoje“. Ir dabar jo tikslumu, bandymu tikėjimą su kasdienybe susieti pasiremiu. Jokio primityvizmo, lėkštumo, banalybių, daugiau širdies, susiliečiančiųjų atbrailų. Pasibraukiau jo ištartus žodžius iš interviu su S. Geda „Koks yra mūsų Dievas?“, šiomis dienomis jie man pasirodė svarbūs, esmingi: „Mažinti savo ir kitų gyvenimuose apmirusios, nevaisingos, Dievo nepalaimintos žemės plotus... Paprasčiausiai – didint gyvenimą savyje, šalia esančiuose. Žmogus nesikeičia iš esmės nuo pradžios. Dievo malonė yra tai, kas niekad nesuplanuojama, neapskaičiuojama“. Julius mane žavėjo savo laisvumu, kitoniškumu, atskirsi jo kalbėjimą, jo atvirumą kasdieniškiems, lyg paprastiems, bet amžinumu dvelkiantiems impulsams.