Vilniaus universitete įgijau žurnalisto specialybę. Dirbau Kupiškio r. laikraščio ,,Komunizmo keliu‘‘ /,,Kupiškėnų mintys‘‘ redakcijoje įvairiose pareigose, Panevėžio apskrities laikraščio ,, Panevėžio rytas‘‘ korespondente, ,, Kupiškio žiniose“. Įvairiu metu bendradarbiavau ,,Valstiečių laikraštyje‘‘, ,,Lietuvos ryte‘‘ ir kt., o šiuo metu – kultūros ir istorijos almanache ,,Kupiškis‘‘. 

Tekstus gimtąja kupiškėnų patarme rašau nuo ano amžiaus (!) aštuntojo dešimtmečio.

2003 – 2008 m. esu parašiusi „serialą“ kupiškėniškų „Užupečkio istorijų“ – gerokai per pusantro šimto.

1943 01 10 - 2017 12 25 

Subatoj pirtį kuryntų ailia prėjo Arlauckui. Ne jo tonai pirtala, Pečiulio Ladziaus, katro brolys Rimtautas tokios vigodos nei netūria.

Prėš pinkius matus Patras do savų pirtalį kuryndavo, ale kai Kalėdom vindijo masų ir parėjįs gryčion prisado unt nutrinto fotelio su visom dropanom minutai kitai pasnaustų, tai įmigo kėp raikalas. O pirtala jėma ir usiplėvojo...

Rimtautas Pečiulis tųnokt, pyrmų posmų jau gerai numigįs, proplašė akis trumpo raikaliuko spiriamas, ir unt apatynių usimėtįs pūspaltį, įsispyrįs kaliošos, patikiukais ackabynįs duris, nušlepsėjo patvartan.

Naktis rami, trupčiūkų šųla... Ale, gi žmogui novatna: nejaugi Kupiškio švėsų pašvaista toki skaisti, kad nėt ir kiemi sniegas atroda ružavai nupudravotas... Do žingtalajo tvorto pūsan – ir pamota kaimi kažnakėno triobesėlį plėvojuntis. Ale toj pūsaj – anei garso: miega Užupečkis kėp užumuštas.

Gryčion įlakė su visais trinksmais, pribudino Malvinų, o pats dui skumbitų tiliponu gaisrinikom.

Unt naktynių usimėtį kokias palaikes dropanas, įšokį čebotos ir torškidami viedrais, Pečiuliai kiauliariščiu lapatovo gaisro pūsan ir tės kožnu kiemu paskeisdami budino kaimynus:

„Kėlkitas, dagam!“

Bamotunt lėmpom prasmėrkė užmiegoti gryčių lungai, uskolijo, užukaukė šunas. Tikra pakla vidury naktės…

Tėpapot ir pačius gaspadorius, Arlauckus, pribudino: pabaladojį viedrais gryčios šonan. Lakdami unt neloimas vietų jau buvo atrokovį, kad Aneliutas ir Patro pirtala daga.

Su pilnais viedrais no šulnio, pro tvorto šonų, žmonam balokstunt unt ugnės lėžuvjų laižomų pirtį, o poskum atgalio, atokaukė ir gaisrina…

Kų ti kalbat apė iškodų: atlyko tik gera krūva apdagusių rųstgalių – anei pirtės, anei masos. Už sudėgitus kumpjus, lošinius, kilbasas ir skilūndį Aneliuta do ir po šiai dienai, kadu acmynus Patrų papėlavoja. O jom, nabogui, kas gi daryt? Tiktai tilat, kų no mažumas gerai išmokįs.

Tėp ir balyko kaimi to viena padabnasna pirtis, Pečiulio. Ir Patrui nebabuvo kur datųs – prisdėjo ir jisai su Aneliuti prė kaiminų, kas untra subata kurynunčių Ladziaus pirtį, anot Beniuko, „pagal grafikų.“

Arlauckui nebaiškada kadai kodžių sudagusios pirtės su visais lašiniais, tiktai pikta, kad po to gaisro užupečkėnai jom prisiuvo do vienų vardų – pirtinikas. Teisyba, pamotį, kad mažakalbis bais pyksta tėp pavadintas, tiesiai akys ir nebasoko, ale už akių pakrizana..

… Tai va, ir dabar subata, ir dabar kėp tiktai ailia Patrui kurynt pirtį savom molkom. Isitraukė iš vazaunios rogelas, prikrova gėrų kupetį molkų, daugiausiai bėržinių, unt viršaus užumata naujų untų ir vysų kupetį gerai suveržė virvi, kad neisibarstit unt kėlio. Gryčion nei nebaužėjo. Sumata, kad švarius boltinius ir abrūsų atnaš Aneliuta, aidama maudytųs, tai ir trūktalajo rogėlių virvį vieškelin.

Pavažėlas gerai slydo opsnigtu kelaliu, jokio vargo. Traukė čiūt ne vyduriu, považom apžergįs mašinų pravažų suspaustų ir kėtai įšolusių sniego kuprų. Kai pamota iš priešakio atadūzgiunčių Miškinio mašinalį, tėp ir sustojo vidury kėlio. Gerai, kad tasai vyriokas pristobda savo opelį, kad suktalajo pakraštin. Suslyginįs su Arlaucku Mindaugas ir vyškum sustojo, prasdorįs duralas kyštalajo golvų:

„Sveikas, dad!.. Matau, pirtį kurynsi, tai kadu bus gatava?“

„Septintai“, – ispjova žodėlį Arlauckas ir buvo vėl batraukiųs molkas, ale Miškinis do isižiojo:

„Nu, tai lig vokaro, – ir lig niekur nieko užuvežė: – O snūdas, dad, ar nesujims?“

Kilstalajįs unčekius Patras pamota, kėp isišiepusio Mindaugo akys’ šokinėja kibirkštalas, ir karštis ušpyla jom žūndus.

Opelis nubirba, o Arlauckas timpa rogelas, lig pot pirtės piktumu tabavirdamas. Aišku, kad ba žodžių, tik misly spjaudidamas:

„Piemenio šmotas! Do kojų Užupečky nesušylo, o jau ir tas visų kaiminų griekus žino…“

Anan turgun Bėnius asų važiovįs ne iš raikalo, o tėp sau, dėl givėnimo pamorginimo.

„Unt žmonas pažiuratų“, – acokė Muraškienas unkstų rytų paklaustas, kurgi susyrošė.

Kad nebut vyškum dykas važiovimas, unt dvyračio bagažniko usymata kyrbinį rėtėlių iš paskutynio pinymo. Potys oboliai, bulbos žmonam, gol nupirks.

Kur tau nepirks! Dzingt, dzingt litai – ir jau paskutynį lėtėlį toki surukus bobelyta dara:

„Nulaiska bant porų litų pėncinikei“, – prošo.

„Kad ošei irgi pėncinikas, dujai litai mon – pinigas“, – nenuslaidžia Beniukas.

„Mon parduoka – kėp tiktai tokio rėtėlio raikia, no savy ošei do litų pridėsiu“, – užgirsta lig ir pažįstamų balsų turgaunykas ir pokelia akis.

Atpažįsta:

„Kėp Dievų myliu – Matas! Pūsį omžiaus nesmotį!“

Tėp ir baigias turgus abiem. Tursuoja dvyračius varydamės, neacikalbadami. Abūdu pasišaipo iš savo sanotvas ir rumbūmo. Ogi kai Kupiškin gimnazijon važiuodavį, asų Bėniui tadu ne iš kėlio būdavį ir pinki kilometrai kartu lig Mataušo ir jo seserės namų trūktalat.

„Vienas giveni, ne šunį lupi vakarais, galatum kadu ir aplunkyt mumy. – pasiūturtėn butų proga, jaunas dienas acmint... Mono antrašas nepasykeita – to pati paropija, Bliudėlių kaimas, kelaliai irgi do kartais pravažiuojami“, – įsukdamas savan takan paspauda Beniui runkų Mataušas.

Tonai gera valunda su jaunystas draugu, o teisybį pasokius – su jo pirmos meilas broliu, Beniukui akurat vysų givėnimų supūrta. Visai kėp par gimnazistų laidos sustikymų Kupišky anų vosarų, kai su Aliunyti susdūra dvidešium matų nesmotį... Kas gi tė matai, jeigum žmogaus širdis – to pati...

Ir po turgaus nebabuvo dėnos, kad nemyslit apė jaunystas kelalį Bliudėlios ir iš Bliudėlių. Dovas ir dovas Beniukas po savo otmintį ir onei nesysekė surost progos, katro priartit viešes pas Bliudėlių Lotvį... Aišku, bat katrųdėn gali sastųs unt dvyračio ir traukt pakrumalam palei Šiekštų. Ale kaip pataikitėn, kad to pot rozu ir Aliunyta tėvonijon but atvažiovus?

Apsmyslio Beniukas žaibiškai, basklausydamas radijos, kai par jų pasokė, kad ritoj – švinto Mato diena. O žilaj šatriukai tik sūkas, tik verčias, vienų sumonimų po kyto gamyndami, kol gražiai sudėliojo vysų projektų. Nu, aišku, ne tokį, katrom raiktų Auropos Sąjungos fondų – čia visai kita sritis. Galatum sakyt ban jau patsai sau, kad tėp buvo planuojamas pasvoikščiojimas širdės pakraštėliais...

Jeigum točės butų kas iš pašalas tėmijįs Benių, tai but iškart krytį akin, kad ir jo varikliukas veikia graitėsniais apysukais, akurat varinat kraujų dviem žmonam, gyvanuntiem tan pačian asmeny. Vienas soko: „Nėdaga! Nuvažiuosi, kai Aliunyta svečiuosis“, o kytas pėrspėja: „Nėr ko laukia, pati geriausia proga – jos brolio vardadėnis.“

„Nu tujai ir sumyslei – vainykų... Šytoki daugyba matų, kai iš mados išėjo, nebatomanu kadu pynus, runkos kėp nebasavos“, – badavoja Muraškiena, kaimyno atokišamu klėvo lopų kuokštali vienu runku apriesdama virvį, kitu prė jai prispausdama lapus špagatu.

Bėnius smulkių šakėlių ir lopų priskoba pastotįs prė didžiojom mėdžiui kopėčias, o dabar tik sukas parinkdamas lopų pinymui ir su boili pasdairydamas unt saulį, vis labjau basilaidžiunčių žemyn.

Kai kišėnan įsidėjįs plaktūkų ir čviekų Bėnius pats apsvinioja vainiku ir sada unt dvyračio, saula jau čiūt basmoto, o kai pakrūmių keliukais, aplinkdamas vienkėmius su skolijunčiais šunym, pasiekia Bliudėlių Lotvio kiemų, jau ir vyškum sutėmį.

Kažnakur gryčios gilumoj do motos šviesa, viduj prodada lotėn šuva. Nieko nelaukdamas, kol do trupčiukų motos, Bėnius pokelia už vidurio pojimtų vainykų, iš kišėnas sugriebtus čviekus suspaudžia lūpom, o vienų smeigia viršdurio vidurin ir usimoja plaktuku.

No plaktūko trinksmų šuva gryčioj akurat pasiunta, viduj kyla tykras armydelis, girdžias moteriškas ir vyriškas balsai. Šytas, sunkiai beatpažįstamas, gol kad paskeitįs iš boilas, vis artyn, artyn durų.

„Dinkit, svolačiai, no mono namų!“ – rėkia Mataušas, ir no jo pėrtimpto balso piestu acistoja visi Beniuko kūno plaukai... Ale do vis tiek vožtalaja plaktuku viršdurio kumpan.

„Nebijok, Mataušai“, – ispjovįs čviekus mėgina ramint pėrsigundusį gaspadorių, tik vos girdžia savo balsų...

„Šausiu, visus žulkas išaudisiu!“ – klykia Mataušas, o šuva iš vidaus nėt pakriokdamas gūla duris...

Pro lungeliūkų šaly durų vienu matu ir ugnis pasypilia, ir driokstalaja tėp, kad Bėnius sūtupja vietoj, akymirkų nebasusgaudidamas, ar do gyvas tabar, ar neba... Apsčiupinėjįs, kad do gyvas, iš visos sveikotos riktalaja:

„Mataušai, nedurniuok! Čia gi aš, Bėnius. Nebijok, įsilaisk...“

Po minutytas prasyveria durys, už jų alektros šviesoj stovja, vienu runku laikydamas šautuvų, kitu – šunio pasaitų, išbolįs Mataušas Latvys, už jo – vėnmarškyna pati.

Prismėrkįs no šviesos iš už laiptus nugūlusio vainyko stojas Beniukas su plaktuku runkoj:

„Su vardadėniu, Mataušėli...“

2006 m. rugsėjis

Anėlios Arlauckienas gera uosla – ne kožnas Užupečkio šuva tokių turia. Kaimas do nieko nežino, o jynai jau ir suoda Beniuko poslaptį. Neraikia myslyt, kad iškart – viskom raikia laiko. 

Anųdėn numyna Anėlia unt počto skrynalį ir tripinėja, kojas vienų unt kitų padaužydama. Žiū! – šito tik ir laukė – Beniukas atgarglina.

Pamota Anėliutį ir akis pastota:

O ko gi, mieloja, čia tujai šųli?

Nei tėp šolta, nei ko, tik va lyja – dragma par visas siūlas lenda.

Nu, lenda, tai kom šolt?

Laukiu počtiniko. Turat būtėn no seserėčios loiškas, labai svarbus... Ale kurgi šindei prapuola tas počtinikas? – pabara iš unksto sumyslitų atsokimų Arlauckiena.

Tai kų, dabar ir varvisma sniūrglius, kol sulauksma? O gol jau buvo?

Nebūta, ošei jau apžiurėjau – visos šėpalas dykos... Tik tavo užrakinta... 

Beniukas iš kišėnas išsitraukė raktėlį, jau rankinsiųs... Aneliūta tik strykt artyn, tik tykšt rudo undenio balalan – ir Bėniaus kėlnios lyg pot striukei aptakštos.

  Palikįs raktėlį skrinalaj pasilinkė nors su runku nubrauktėn tyškalo.

       - Oj dovanok, kaiminėl, ošei netyčiom! 

Ir čiupt Anėliuta už raktėlio, posukė... Skrynala brakšt - atrakinta, o viduj - loiškas! Abudu kartu pamota, tik Anėlia buvo arčiau ir pogrėba  loiškų. Graitom spėjo  ,,nupatigrapuot‘‘ ir galinį antrašų: ,,Elena D., Žirnių g. 17, Vilnius‘‘.

       - Matai, jau būta počtiniko... Tai no ko žinalas sulaukei?

Beniukas tik kapt loiškų ir nėt nepažiūrėjįs įsigrūdo kišėnan.

Atsdūsįs soko:

-Tujai, mieloja, laukei no seserėčios, o ošenai gavau – no savo seserėčios.

 Anėliai aišku, kad nieko daugiau iš Beniuko neišpeši, tai nėr ko ir klausinatų. Raiks aitė aplinkiniais keliais, kad iššniukštinatum kų jisai slapja, no ko gauna loiškus.

Abudu guždamies no vasos ir dragmas laidžias namų pusan. Čiut tik prisartino prė  Žlumbos kiemo, Anėlia ir šūstalajo jų  takan:

-Ošei do turiu raikalų, prabočyk...

Žlumbėna apė jokių Beniuko seserėčių sokė nieko nežinunt. Po tom aplunkyta Pečiuliena – nei močius, nei girdėjus, o unt golo ir Kupriūnėna, kad ir seniausia kaimi, ale irgi neatrokovo jokios Alenos, Bėniaus seserėčios...

Anėlia iš namų buvo isiskubinus palaikiais guminiais, o dėšniasai – kiauras, tai babraidunt pakėmiais koja kiaurai pėršlopo, jėma šolt, ale negi laksi dabar namo parsiautų, kol dorbas nepobaigtas. 

O kad but nutuokus, tai iškart but  nušvilpus pas Muraškienį.

-Aš tau sakau: seserėčia, tai tiktai toksai pasokimas, akurat akių muilinimas...Neturia Bėnius jokios seserėčios Alenos... O gol čėsais atomeni, kai praitan rudenį nupyniau vainikų, o Beniukas vėžė jynai savo gimnazijos draugui Mataušui su vardo dienu...Bliudėlių kaiman, kurion paklon, myna dviračiu...O tas Mataušas asų pamyslys, kad vogys baladojas, čiūt nenušova Beniuko...Atomeni?

-Kėpgi užmirši! Visom kaimui buvo kalbų ir juoko...

-Nugi tai va - vysų teisybį pasakysiu....Jaunystaj Bėnius to Mataušo sėserį sūkė, Aliūnių... O Aliunia ir Alena argi ne tas pats?

Rimčiausiu veidu savo teisybį išdasta Muraškiena, ardydama ir kamoliukan viniodama sano  megztinio siūlus, nei galvos nepakeldama. Tai ir nemota, kėp nušvyto okys Aneliutas, kelinta nedėlia sakusios kaimynų ir tiktai dabar sučiūpusios jo paslaptės siulalį.