Kai atsėlina žemėn naktis
Ir padangę mėnulis nušviečia,
Vakarinė žvaigždelė šviesi
Į kelionę gimtinėn pakviečia.

Ir skrendu mintimis aš tenai,
Priglundu prie svyruoklio berželio,
Kur vaikystė, jaunystės takai,
Kur bakūžė dar rymo prie kelio.

Tik tėvelių seniai nebėra
Ir nešviečia languos žiburėlis,
Nebeamsi sodyboj šuva,
Tiktai klaidžioja medžių šešėlis.

Nebežydi kieme jazminai,
Senas sodas seniai nežaliuoja,
Nebeošia gimtinės klevai.
Tik jų aidą naktis atkartoja.

Stoviu aš čia tokia svetima.
Nieks nelaukia. Į vidų nekviečia,
Tiktai ašara ritas karšta
Ir žvaigždė vakarinė man šviečia.