Ona Jėckienė

Gimiau 1951m. vasario 19 d. Anykščių raj. Kunigiškių km. 1958 m. pradėjau lankyti Kunigiškių ašt. m-lą. Mokiausi Svėdasų vid. mokykloje. 1972 m. baigiau Rokiškio kultūros mokyklą, chorinio dirigavimo specialybę. Tais pačiais metais pradėjau dirbti savo gimtinėje Kunigiškiuose. Aštuonmetėje mokykloje mokiau muzikos ir kultūros namuose dirbau meno vadove. 1975 m. ištekėjau. 1978 m. persikėlėm gyventi į Svėdasus, kur iki 1987 m. dirbau kultūros namuose meno vadovės pareigose, vėliau muzikos mokiau Svėdasų vaikų darželyje. Eiliuoju nuo vaikystės iki dabar. Buvau Svėdasų literatų klubo „Sietuva“ narė. Eilėraščiai spausdinti rinktinėse „Mėnulio taku“ , „Baltieji debesys“, „Žydėjimas“, mažų miestelių autorių kūrybos rinktinėje „Rudens taku“ ir projekto „Poetinis Lietuvos žemėlapis“ išleistoje rinktinėje „Piliarožės užkalbėjimas“. Nuo 2015 metų esu Kupiškio literatų klubo „Lėvens balsai“ narė.

Tyliai snaigės už lango plevena,
Sukas, žaidžia tarp medžių šakų.
Upeliu mūsų laikas sruvena –
Vėl sulauksime švenčių jaukių.

Tegu jos Jums visiems būna šviesios,
Tegu lygi gera sveikata,
Te gyvenime nieko nestinga,
Tegu lydi sėkmė ir darna.

Padėkokim likimui, kad buvom,
Ir kad esam, kad būsim kartu.
Tegu Angelas sargas apsaugo
Nuo gyvenimo vėtrų piktų.

Kai susėsim prie šventinio stalo
Ir uždegsim žvakelę vilties,
Lai visus mus apgaubs tik ramybė
Ir nelaimė jokia nepalies.

Kai atsėlina žemėn naktis
Ir padangę mėnulis nušviečia,
Vakarinė žvaigždelė šviesi
Į kelionę gimtinėn pakviečia.

Ir skrendu mintimis aš tenai,
Priglundu prie svyruoklio berželio,
Kur vaikystė, jaunystės takai,
Kur bakūžė dar rymo prie kelio.

Tik tėvelių seniai nebėra
Ir nešviečia languos žiburėlis,
Nebeamsi sodyboj šuva,
Tiktai klaidžioja medžių šešėlis.

Nebežydi kieme jazminai,
Senas sodas seniai nežaliuoja,
Nebeošia gimtinės klevai.
Tik jų aidą naktis atkartoja.

Stoviu aš čia tokia svetima.
Nieks nelaukia. Į vidų nekviečia,
Tiktai ašara ritas karšta
Ir žvaigždė vakarinė man šviečia.

Kai netyčia gatvėj susitinkam,
Nedrįstu pažvelgti į akis...
Ne vienam jaunystėj tai nutinka.
Ir buvo kaltė... kas pasakys?

Kaip seniai, mielasis, tai jau buvo.
Esam jau senokai svetimi.
Skrido meilės paukštė ir pražuvo.
Tu jau kitą sutikai kely.

Prie altoriaus meilę jai prisieksi
Ir linksmi svečiai užtrauks „kartu!..“
Skausmo taurę už tave pakelsiu.
O širdy bus tuščia ir nyku.

Laikas bėgs ir tu mane pamirši,
Praeitin užverdamas duris,
Tik jaunystėj kartais taip nutinka.
Ir kieno kaltė? Kas pasakys?

Bėga kelias per pievas, laukus,
Ten, kur mūsų miela Adomynė.
Čia namai, čia toks giedras dangus,
Čia tėvai, čia vaikai, čia gimtinė.

Adomyne, miela Adomyne!
Mažas žemės grumstelis esi.
Adomyne, miela Adomyne!
Kiekvienam tu sodiečiui brangi.

Tu galinga sava praeitim:
Pono dvaras ir liepų alėja,
Bažnytėlė, ramus tvenkinys,
Senas parkas, nugairintas vėjo.

Skuba metai, lyg upė srauni.
Adomynė kas dieną gražėja.
Lai negęsta languos žiburys,
O širdis džiaugsmo grūdą pasėja.