Giedrė Murnikovienė


Vieną žiemos vakarą susirikiavo žodžiai į keletą posmelių. Nebepanorau jų paslėpti stalčiuje. Viena mano pažįstama tada sakė: „Tu dabar jau nieko nebebijok, rašyk ir duok mums skaityt". Tad ir dėlioju eilutes iš paties tikriausio jausmo – meilės. Tokio jausmo, kuris išgyventas, visapusiškas ir nepakartojamas. Ir man tai tiesiog patinka.




 

Nesuvaldomai šėlstantis vėjas,
Tik audra ir žaibai kambary.
Obelis, kuri vakar žydėjo,
Šiandien tapo kalta ir rami.
Nesušildo net senas chalatas,
Neskani ir rytinė kava.
Mūsų slegiančią tylą pamatęs,
Susigūžia ir voras kampe.
Ant lentynų sugulusios dulkės
Ramios šaipos iš mūs abiejų.
O nuo pykčio dvi širdys apsunkę,
Nesuranda net žodžių kelių.
Bet juk visos perkūnijos baigias,
Ir sušildo vilties spindulys.
Ilgesys nugalėjo pagiežą.
Nusišluostau rasotas akis.
Toks gaivus susitaikymo lašas,
Karštesni bučiniai dėl kaltės.
Obelaitė vėl žydi prie tako...
Čia gyvenimo dviese esmė.

Kas už lango žvaigždes užgesino,
Kol eilėraštį tavo skaičiau?
Švelnūs žodžiai kaip vynas svaigino,
Budo jausmas... Panorau daugiau.
Jis man sakė: „Ateik, tolimoji!
Pasidžiaukim kartu naktimi.
Gal atrasim abu ko ieškojom,
Nebijok – patikėk manimi!“
Troškau pirštais mėnulį paliesti,
Jo ryškia pilnatim apsigaubt.
Jis man mojo, viliojo ir kvietė...
Taip su juo iki ryto tirpau...
Pabudau – supratau, viskas tikra.
Ir žibintas dar snaudžia šalia.
Toks švelnus palytėjimas liko,
Nors buvau tik sapnų dalele...

Pabėgsiu nuo savęs pačios
Į miško pakraštį, žibučių pievon.
Mylėti noriu ir svajot,
Kada jaunystė žydi ievom.

Kol kekėm svyrantys žiedai
Visus jausmus kvapu užgožia.
Esu labai dėkinga jai
Už brandų ir protingą grožį.

Už išsipildymą svajų
Pakelsiu taurę beržo syvų.
Juk jau pavasaris, gražu!
Aplinkui viskas žalia, gyva.

Pabėgsiu nuo savęs pačios,
Žibučių pievoje mane surasi.
Šalia pavasario, šalia gamtos
Pabūk ir tu, kol ievos kvepia.

Švelniai vėjas kuždėjo į ausį:
„Tu sugrįžki žibuoklių taku.
Mylimoji, apglėbsiu, priglausiu,
Pasimėgausiu tavo kvapu.

Nubučiuosiu tau strazdanom veidą
Ir atokaitoj saulės vaiskios
Nusimesime slegiančius paltus.
Rankos tavo rankas atkartos.

Glamonėsiu taršydamas plaukus,
Išdžiovinsiu lietaus lašelius.
Gal šį kartą pabūkim be kaukių
Ir sakykim žodžius be klaidų.“

Ir grįžau... O glamonėse vėjo,
Įsipynus į beržo kasas,
Dar labiau užsimiršti norėjau,
Sustabdyti trapias minutes.

Šlapdriba paskutinė sutirpo.
Su pavasariu budo jausmai.
Pasakyki, kodėl visą žiemą
Atšiauresnis už vėją buvai?

Tarp tavęs ir manęs laiko bėgiai...
Aš nutolstu, kol tu priartėji.
Tu skubi aplankyt visas stotis,
O aš bėgt iš paskos nesuspėju.

Keičias miestai ir keičiasi žmonės,
Nesikeičia tik greitis troškimų.
Daug turėdamas džiaugtis nemoki,
Mano visas bagažas – laukimas.

Laiko bėgius sujungusiu tiltu
Lig paties dangaus palypėsim.
Traukinys priartėdamas bilda.
Įsižiebia abiem žalios šviesos.

Į skirtingas puses nuvažiuojam
Ir pro langus vaizdai skirtingi.
Aš grįžtu atgalios, tu - rytojun.
Geležinė trauka sudėtinga.

Gegužio kvepėjimas slyvom
Jau pakeitė atspalvius pilkus.
Visur – po miškus ir po pievas –
Pasklido smaragdinis šilkas.

Nuraudusio vyno bokalais
Išsipuošė tulpių kavinė.
Iškėlė pavasariui balių –
Žydėjimo pradžią laukinę.

Švelnučio vėjelio glamonės
Jau pašalius pienėm apkaišė.
Ir jau ne viena aš geltona
Kvepiu iš toli... kaip slyvaitė.

Prie kerinčio žiedo sustojus,
Stebiu visą virsmo idilę.
O lūpose skleidžiasi žodžiai:
„Tave ir gyvenimą myliu.“

Kol saulė tolsta, užrašyti noriu
Kelis žodžius ant rausvo debesies.
Sumirksi žvaigždės begaliniuos toliuos,
Siunčiu „labanakt“ iš visos širdies.

Labanakt tau, užmiegantis pasauli!
Ilsėkis, bus rytoj nauja diena.
Pro langą švelniai žadins ryto saulė,
Tik šilumos ir meilės kupina.

Saldžių sapnų, labanakt, mano mielas,
Kažkur nuskriejo laiškas debesų.
Paliesdamas ranka, paliesi sielą,
Nes aš tave bežodžių suprantu.

Tu vieniša, tu pienė rudeninė.
Į dangų stiebias du gležni žiedai.
Išaugusi gėlyno akmenyne
Papuoši žalią spalį geltonai.
Aplinkui driekias vasaros griuvėsiai,
Nudžiūvę žolės, stagarai pikti.
Tik tu viena kaip žiburys stovėsi.
Sušils šalia ir akmenys pilki.
Ir aš atrodau kartais tartum pienė,
Keistai geltona, spalio vidury.
Jei pasijusi liūdintis ir vienas,
Ateik ir pasėdėk su manimi.

Rytais dažniausiai mėgstu tylą.
Varnėnai švilpauja už lango.
Matau, kaip saulės ratas kyla,
Rausvai nuspalvindamas dangų.
Palaukėm driekias miško juosta,
Ten gervės klykauja ankstyvos.
Jų dainos niekad nepabosta,
Nuaidi per gūdžius pelkynus.
Imu karštos kavos puodelį,
Tu man jį atnešei šį rytą.
Švelnumą žarsto akys tavo,
Sutirpsiu tavo žvilgsny šitam.
Į mano veidą plieskia saulė,
O aš dar mėgaujuos tyla...
Žydėk, pavasari, iš naujo,
Užklok spalvų skara marga.

Iš Šekspyro sonetų naktis nusileido.
Visata pasipuošus karpytom žvaigždėm.
Kambarin pažiūrės jauno mėnesio veidas.
Patylėsiu šįkart – leisiu meilei kalbėt.

Leisiu liesti ir jaust šilto vakaro skonį,
Tu pakvieski pašokt mane „Valsą lietaus“.
Pavydi pilnatis nusisuks nemaloniai,
Susipratus, kad meilės tokios nesulauks.

Tu esi ilgesys, nepakeičiamas draugas,
Užsimiršim beprotiškam salsos ritme.
Kol varinė aušra mūsų pasaką saugos,
Kol lelijos taurė skleisis tavo delne.