Tavo miestas man varo depresiją,
Nenuspėjami greičio akibrokštai...
Gal išleiskime meilę į pensiją, 
Pailsėti kurorte nevykusiam.
Man išaušta rytai pramiegoti,
Pabudimais vis viena nebetikiu,
Nudardėjo į praeitį slogią 
Amžini klausimai be atsakymų.
Virš uždūmytos nerimu prieglaudos
Kiaurai merkia pro vakaro ūkaną.
Myliu vienumą – viešnią palaikę –
Nelaimingai pakitusią būseną.
Dar nekartą, kai būsiu išėjus,
Bus lengviau, jei tikėsiu į kančią,
Gal tikrasis pasaulio kūrėjas 
Dovanos atgailos sakramentą.
Tavo miestas, judėjimas, laikas,
Jis vis tirpsta, tik tu jo nevertini.
Pamatysi, kad metas į pensiją,
Ir kad aš tavo meile nebetikiu.

Komentuoti