Mes ten buvom, akimirkų lietūs
Švelniai gundė, kuždėjo žodžius.
Man tavęs neužteko paliesti,
Aš tikėjaus nuspręst už abu.
Taip norėjau turėt, nepaleidau
Vienumoj išgalvotų jausmų,
Sapnavau... Tu atsiliepei aidu, 
Sužibėjau išgirdus – tegu...
Sukuždėjo velniūkštis: „Ne tavo...
Kam tu jam savo meilę švaistai!“
Akyse liepsnomis žaižaravo, 
O aš jam tik šypsojaus kaltai.
Ir degiau, ir liepsnot buvo gera...
Nuo tavęs, nuo artumo gilaus
Apsvaigau, o paklydėlės žaros
Nesuvaldomai raudo toliau.
Mes ten buvom, artėjom ir tolom...
Ir kodėl šiandien vėl užėjau...
Po išblukusiu ilgesiu stoviu,
Ir nevaikiškai meilei rašau.

Komentuoti