Giedrė Murnikovienė


Vieną žiemos vakarą susirikiavo žodžiai į keletą posmelių. Nebepanorau jų paslėpti stalčiuje. Viena mano pažįstama tada sakė: „Tu dabar jau nieko nebebijok, rašyk ir duok mums skaityt". Tad ir dėlioju eilutes iš paties tikriausio jausmo – meilės. Tokio jausmo, kuris išgyventas, visapusiškas ir nepakartojamas. Ir man tai tiesiog patinka.




 

Vakar buvo vėlu pripažinti suklydus,
Patikėti nykštukais septynis kartus iš eilės,
Aštuntuoju žingsniu atgalios nesugrįžus,
Pasielgti ne taip, kaip ištvirkus minia panorės.
Vakar buvo kitaip – jaunatin pasikėlęs
Savo skarmalus tėškė absurdas tamsus,
Visos dvylika gulbių lyg juodvarniai rėkė...
Kam lazda atsisuks, tiktai antru galu.
Vakar buvo: mačiau, įžiūrėjau tik klastą,
Su lazda išvaikiau niekadėjus žalius.
Ir nereikia daugiau man tų pasakų sekti,
Šeštas pojūtis sako: nubraukim nulius!

Tavo miestas man varo depresiją,
Nenuspėjami greičio akibrokštai...
Gal išleiskime meilę į pensiją, 
Pailsėti kurorte nevykusiam.
Man išaušta rytai pramiegoti,
Pabudimais vis viena nebetikiu,
Nudardėjo į praeitį slogią 
Amžini klausimai be atsakymų.
Virš uždūmytos nerimu prieglaudos
Kiaurai merkia pro vakaro ūkaną.
Myliu vienumą – viešnią palaikę –
Nelaimingai pakitusią būseną.
Dar nekartą, kai būsiu išėjus,
Bus lengviau, jei tikėsiu į kančią,
Gal tikrasis pasaulio kūrėjas 
Dovanos atgailos sakramentą.
Tavo miestas, judėjimas, laikas,
Jis vis tirpsta, tik tu jo nevertini.
Pamatysi, kad metas į pensiją,
Ir kad aš tavo meile nebetikiu.


Mane praras, riedės per stiklą
Lietum nukliokusi vėsa.
Išėjo, buvo, baigės viskas...
Aš nei brangi, nei mylima,
Lieku skaudžia rakštim į koją
Už neįvertintus stabus.
Laimingos moterys kvatojas,
Jos nedejuoja už visus...
Už tuos, kur buvo ir nebuvo, 
Kur gviešės artimos erdvės, 
Jeigu už dilgėlės užkliuvo, 
Ilgai gyvenimas perštės.
Kažkas praras, o man neskauda,
Aš savo garbinu stabus.
Laimingos moterys nerauda, 
Jos myli – šypsosi dangus.

Kas naujo pas tave, 
tu klausi – nieko gero...
Kažkaip laikausi 
– aš – tarsi ne aš...
Supykina rytais, 
kasdieną galvą skelia,
kartojasi ruduo ir rutina.
Kas naujo – o gi nieko,
tušti namai ir puodai,
ir draugė siuvamoji nenauja...
Kur trumpa, ten ir trūksta,
ir jau nebematuoju...
Tos paskutinės skiautės 
neužteks.
Kas naujo – negi rūpi
kaimietiškos blevyzgos,
Du katinai, nekenčiamas šuva...
Kažkaip dar gyvenu –
bandau pamilti tylą...
Ir kuo mažiau galvot apie tave.

Suvaidinkime tobulą pradžią
Ir giliai viduje susidrums...
Mums dangus gintarais nusidažo,
Pilnatis egzistuoja tik mums.
Sumeluokim, kol tirpsta atstumas
Tarp dviejų svetimų, tolimų...
Nuramina nekaltas švelnumas
Ir prašyti mažiau negaliu.
Tik šaukiu į palaimintą tylą,
Aidas plyšauja sodo gale...
Pakartokim dar kartą motyvą,
Kuriame tau esu tik viena.
Niekada nesulaukianti ryto
Po pravėsusios meilės nakties...
Nemeluok, lūpom paliesta šitiek
Ir stipriau negu dūžiais širdies...

Mes ten buvom, akimirkų lietūs
Švelniai gundė, kuždėjo žodžius.
Man tavęs neužteko paliesti,
Aš tikėjaus nuspręst už abu.
Taip norėjau turėt, nepaleidau
Vienumoj išgalvotų jausmų,
Sapnavau... Tu atsiliepei aidu, 
Sužibėjau išgirdus – tegu...
Sukuždėjo velniūkštis: „Ne tavo...
Kam tu jam savo meilę švaistai!“
Akyse liepsnomis žaižaravo, 
O aš jam tik šypsojaus kaltai.
Ir degiau, ir liepsnot buvo gera...
Nuo tavęs, nuo artumo gilaus
Apsvaigau, o paklydėlės žaros
Nesuvaldomai raudo toliau.
Mes ten buvom, artėjom ir tolom...
Ir kodėl šiandien vėl užėjau...
Po išblukusiu ilgesiu stoviu,
Ir nevaikiškai meilei rašau.

Ateina metas – tenka pasirinkti:
Gal juodą duoną, gal pyragą.
Palikti vienus trypčioti šalikelėj,
O su kitais viskuo dalintis maža.
Pagal save tikrumą įsivertinu...
Jūs būkit teisūs – aš už savo tiesą.
Nedrįstu savintis kitų gyvenimų
Ir išgyvenimų, kurie manęs neliečia.
Ir nebijau sunkaus minios buldozerio,
Kurs stumia klampią masių nuomonę.
Apie aukštuomenę šiek tiek ne taip galvoju,
Ji mėlynu pelėsiu atsiduoda.
Ateina laikas – ir pati renkuosi,
Kaip noriu rengtis ir su kuo pabusti,
Kada tylėt, kada kalbėti, šokti...
Tik niekad, niekad masei nepaklusti!..

Aukštai, viršum galvos, tik debesų figūros -
Aš juos, nuplaukiančius dangum, vejuos.
Vejuos žalsvėjančių laukų gaivumą
Ir delnus, pilnus saulės ir šviesos.

Pirmieji pumpurai lukštentis įsišėlo,
Teplyšta trapios siūlės, dejuodamos balsu.
Ties horizonto linija rausvai nuvakarėja,
Į vieną susilieja ir žemė, ir dangus.

Ir vėl žmogaus rankas arčiau prie žemės traukia,
Pagirdyta lietaus prasikala žolė.
Žiedais ir giesmėmis atgimusios palaukės
Iš naujo kviečia būti ir iš širdies mylėt.

(2017 m. balandžio 8 d.)

Ant mano slenksčio sutemos, 
Sugriaudė ir nulijo.
Ir smelkiasi pro ūkanas
Randai, kurie negyja.
Lyg antspaudas ant sielos –
Nei gydyti, nei kęsti...
Nelengva ir nemiela
Beprasmę naštą nešti...
Skandint į patį dugną, 
Užkast sode po krūmu, 
Gražinti su kaupu,
Labiau iš dėkingumo...
Dalintis su kiekvienu, 
Kuris išdrįs derėtis, 
Tik viskas išbyrės,
Jis kiauras tarsi rėtis.
Na, ne – nesidalinsiu, 
Kad piktžolių nesėčiau.
Ant mano slenksčio sutemos,
Dangaus takai žvaigždėti...

Jau ramu nuo praeities...
Nuo meilės tau ramu...
Nebesiilgiu, nebesapnuoju...
Likai kažkur toli savam gyvenime...
Pirmas mylėtas,
Arčiausiai jaustas,
Po langais lauktas...
Pasirinkau aš...
Vėliau pasirinkai ir tu...
Nors pamenu - kartą dar šokom užsimiršę...
Skristi buvo svaigu...
Tik gyventi nebūtų pavykę...
O gal ir būtų...
Tada neišdrįsom atvirai...