Giedrė Murnikovienė


Vieną žiemos vakarą susirikiavo žodžiai į keletą posmelių. Nebepanorau jų paslėpti stalčiuje. Viena mano pažįstama tada sakė: „Tu dabar jau nieko nebebijok, rašyk ir duok mums skaityt". Tad ir dėlioju eilutes iš paties tikriausio jausmo – meilės. Tokio jausmo, kuris išgyventas, visapusiškas ir nepakartojamas. Ir man tai tiesiog patinka.




 

Aukštai, viršum galvos, tik debesų figūros -
Aš juos, nuplaukiančius dangum, vejuos.
Vejuos žalsvėjančių laukų gaivumą
Ir delnus, pilnus saulės ir šviesos.

Pirmieji pumpurai lukštentis įsišėlo,
Teplyšta trapios siūlės, dejuodamos balsu.
Ties horizonto linija rausvai nuvakarėja,
Į vieną susilieja ir žemė, ir dangus.

Ir vėl žmogaus rankas arčiau prie žemės traukia,
Pagirdyta lietaus prasikala žolė.
Žiedais ir giesmėmis atgimusios palaukės
Iš naujo kviečia būti ir iš širdies mylėt.

(2017 m. balandžio 8 d.)

Aš ne angelas, mielas, ne angelas...
Auginausi sparnus, troškau kilti.
Pažinojau ir dangų ir pragarą...
Tolumoj švietė degantys tiltai...

Vis liepsnojo – o sieloje gėlė...
Plaukė ežeru mėnesio luotas.
Nieko taip, kaip tavęs, nemylėjau
Ir tikėjau šventai – neišduosiu.

Niekada, niekada – sau kartojau –
Be tavęs negalėsiu gyventi.
Bet sparnai kėlė, nešė į tolį...
Troškau degti ugnim – ne rusenti.

Po neatrastus tolius išvaikščiojau,
Veda svetimos brydės ant sniego.
Aš ne angelas – ne, aš ne angelas...
Tik mačiau tavyje savo dievą...

Jau ramu nuo praeities...
Nuo meilės tau ramu...
Nebesiilgiu, nebesapnuoju...
Likai kažkur toli savam gyvenime...
Pirmas mylėtas,
Arčiausiai jaustas,
Po langais lauktas...
Pasirinkau aš...
Vėliau pasirinkai ir tu...
Nors pamenu - kartą dar šokom užsimiršę...
Skristi buvo svaigu...
Tik gyventi nebūtų pavykę...
O gal ir būtų...
Tada neišdrįsom atvirai...

Dar nenueik, padovanoki šokį -
Tą vakarą trumpam užsimiršau.
Glaudžiausi kaip lėlė viliokė
Ir tavo atsaką jaučiau.

Gal tai tik šiltas vakaras kerėjo,
Skaron spalvoton supdamas mane.
Jaučiau - visur žvilgsniu lydėjai,
Kol pagaliau paskolinai save.

Šešėliai medžių tylomis šnarėjo,
Subridę atsigerti vandenin,
Begėdė saulė į namus lydėjo,
O aš tik šokt norėjau su tavim…

Iš rasų ir ūkanų išnirai,
iš rudeninio peizažo
vėsų rugsėjo rytą...
tokia nederanti prie suakėtų ražienų,
ramiai svyruojančių dobilų,
kelianti nuostabą,
susižavėjimą...
basakojė rausva suknele...
sartis lengvai risnoja...
turėtų jaustis pamalonintas -
juo joja toks rafinuotas grožis...
jos plaukų netaršo net vėjas...
ji tokia - ji Vėja...
tai ją aš tą rytą mačiau...

Mano mintys – palaukėj pražydę aguonos,
Nuvilnija tolyn raudonplauke banga.
Ant plonos jaunaties skiautelės geltonos
Surinkau jas visas ir siunčiu pas tave.

Išlydėjau tau trapų rugiagėlių mėlį,
Su lietaus lašeliu šitaip lauktu ilgai.
Tavo žvilgsnis pasakė daugiau nei turėjo
Ir ramino labiau nei šilti vakarai.

Savo nuodėmes tau į delną surinkus,
Leidau sau pripažint, kad esu neteisi.
O aguonų žiedais pražydusios mintys
Dar ne kartą paguos, mano atspindžiu virs.

Neturiu žodžių:
tokių, kurie sugula į eilutes
suteikdami prasmę parašytam...
Nelieka laiko:
jį visą išdovanoju kitiems,
tiems, kurie nori jį praleisti su manimi...
Nejaučiu neapykantos:
tas jausmas neturi nieko bendra su išsakyta
ir nesutampančia su jūsų nuomone...
Nebekankina baimė:
negalima visada bijoti gyvenimo,
kai nelaimė gali nutikti ir saugiai sėdint...
Neatsisakau meilės:
meilė sau sukuria ir meilės kitiems stebuklą,
ir grįžta žodžiais, nugalinčiais baimę,
puošiančiais mano laiką
skirtą gyventi...

Tamsų vakarą lyjant norėčiau nebūti,
Bet duris užsidarius kalbu su savim.
Kai pavėjui paleidau atplyšusį jausmo kamputį,
Jau nuo ryto žinojau, kad sielon prisnigs.

Vos pajusiu tave - žemė slys iš po kojų,
Atsidusi šalčiu ir širdis apledėjus drebės.
Ir sustosiu, nors kryžkelė kvies į šiltesnį rytojų,
Jeigu eit su tavim, tai koks skirtumas kur ir už kiek.

Tai todėl vis dažniau aš apsivelku liūdesį,
Susiraizgo jausmai, užrašyti sunkiais sakiniais.
Ir esybe visa pajuntu jau ne kartą čia buvusi,
Jau ne kartą praėjo... Ir šįkart praeis.

Dils nakčia mėnesiena išblyškus,
Rūkas plauks nuskandindamas mus.
Na tai kas, kad aš tau parašysiu
Milijonus švelniausių eilių...

Bus tylu, net žvaigždė nebeblykčios,
Netikrumas pareidamas kauks.
Bus žiedai ir sunokusios vyšnios,
Nebebus tiktai jausmo gilaus...

Taip ilgėjaus – kentėjau – atstūmei...
Dievas matė – mylėjau! Deja ...
Palikau tik paika palaidūnė,
Skaudžiai rėžianti šukė delne...

Jaučiam – skauda, atleist neprašysiu
Laiko niekas atgal neatsuks.
Mūsų kaltės su skersvėjais klykaus,
Bus kitaip, nes taip pat nebebus...

Geltonas kilimas rudens
Po mano kojom driekias.
Tuoj lapkritis medžius nurengs –
Jie liks nuogi stovėti.
Per šaltį, darganą vieni
Ištvers speigus ir vėją,
O mes – bepročiai, svetimi - ,
Kitais takais išėjom.
Abu liūdni, abu šalti,
Suplėšytais drabužiais...
Kažkur šalia tu gyveni,
Kaip pamestas meilužis.
Ir supa vėjas du vardus
Ant laiko siūlo plono.
Renku tuos auksinius lapu,
Staiga pritrūkstu žodžių...
Tai ar dar liksi su manim,
Ar šitokią priimsi?
Su popierium ir eilėmis
Ar mylima vadinsi?