Broleli mano,
taip širdį gelia,
kad kaimo kelias
tavęs namo neparveda.
Nereikia, kad žmogus
žmogaus gailėtų.
Geriau, kai reikia, –
jam padėtų.
Tas ilgesys
lyg virvė kaklą smaugia.
Prisiminimai
sielos stalčiuos
vietos vis dar nesuranda...
Susirinksiu akmenis
nuo pievų,
išklosiu visą kelią,
kad grįžtant tau namolio
kojelės nesušlaptų.

Komentuoti