Genovaitė Gricienė

Gimiau ir užaugau Žemaitijoje, Lopaičių miško vidury. Manoma, kad čia buvo sužeistas karalius Mindaugas.
Gimiau ir užaugau po Skorpiono ženklu. Visada kalbu garsiai, bet ne visada apie tai, ką jaučia širdis.
Kai dėliojau žodžius sau, savo užrašų knygelėje, atrodė visai kitaip, negu atiduodant juos kitiems.





Surask mane laukų tyloj,
Dulkelėj pakelės,
Lietaus laše,
Nuvytusios gėlės žiede.
Ieškok manęs piliakalny žaliam,
Sugriuvusiam dvare,
Bažnyčių bokštuos,
Ant seno suolo po šaka žilvyčio.
Kada supykęs vėjas gaus
Ir žemę su dangum maišys –
Aš būsiu audroje,
Žaibų šviesoj,
Perkūnijos griausme.
Aš būsiu Baltijos bangų mūšoj
Ir gintaro karoliuos
Ant kaklo motinos senos.
Tik tu pajausk mane.
Kai žvaigždės naktį užsidegs,
Mėnulis Grįžulo ratus kinkys,
Lakštingala į sodą veš...
Tik tu matyk,
Tik tu girdėk mane.
Aš – dainoje,
Poezijos posme.
Aš – tavo širdyje.
Aš – tavo Lietuva.

Taip toli nuėjau...
Nepašauksi.
Neateisi.
Taip toli,
Taip arti...
Tą atstumą matuoju
Ne žingsniais,
O nubėgusios ašaros
Vingiais.

Iš gimto namo – niekur neišeisiu.
Senieji medžiai neišleis.
Gyvenimą kitur gyvensiu.
Tačiau širdis
Ant akmeninio slenksčio liks!

Nežinau, ar suprasi mane,
Kai atsukusi nugarą tyliai nueisiu.
Pasiliks dovanoti žiedai,
Ir iš nuostabos medžiai apakę,
Kad sugrioviau pati –
Man statytus namus.
Ant skaudžiausių pasauly griuvenų
Savo kelią nutiesi...
Šauks sugrįžti mane.
Tik mėnuliui esu aš prisiekus,
Kad negrįšiu daugiau niekada!
Paskaityk nerašytą dienoraštį storą.
Tarp pageltusių lapų senų,
Palikau tau takelį,
Plonytį lyg siūlas.
Jei surasi – laimėsim abu.

Kas sunkiau – gyventi ar numirti?
Kas skaudžiau – numirt ar išgyvent?
Kas laimingesnis – staiga numiręs
Ar per stebuklą išgyvenęs?
Vienatvė

Ar ateisi į mano tylą?
Ar surinksi mintis,
išėjusias dulkėtais vieškeliais
baltojo šokio pasitikti?
Lietaus laše
nuskendo žodžiai,
seniai visų girdėti:
„Viskas tik į gerą“

Tik kodėl taip velniškai
Sunku to laukti?

Gatve žingsniuojame išdidūs!
Paniurę skubame kažkur ...
Gyvenimas – beprotiškas lėkimas.
O dar dangus prakiūra,
Šaligatvio plytelės kreivos.
Kad taip kalbėtume širdim, ne lūpomis!
Girdėtume visai ne tuos žodžius.
Ir ranką spaustume ne tiems.
Jeigu širdis visu garsu kalbėtų.
O lūpos? Lūpos – surakintos amžinai.
Tikrai padėtum tam,
Kuris kamputy tyliai verkia,
Sučiaupęs lūpas, atvėręs širdį –
Apkurtusiam pasauliui.

Broleli mano,
taip širdį gelia,
kad kaimo kelias
tavęs namo neparveda.
Nereikia, kad žmogus
žmogaus gailėtų.
Geriau, kai reikia, –
jam padėtų.
Tas ilgesys
lyg virvė kaklą smaugia.
Prisiminimai
sielos stalčiuos
vietos vis dar nesuranda...
Susirinksiu akmenis
nuo pievų,
išklosiu visą kelią,
kad grįžtant tau namolio
kojelės nesušlaptų.

Subyrėjo metai
Tarsi sudūlėjęs medis.
Nieko nebeliko –
Nei tošies, nei lapų.
Atmintis paseno
Ir neleidžia niekam
Aplankyt manęs.
Sidabrinėj menėj
Mano aukso metai
Kaukių baliuj šoka...
Durys užrakintos.
Vietos nebėra ...
Stoviu susigūžus
Ant apleistų laiptų.
Nieko nebenoriu,
Nieko nebereikia,
Tik kavos miežinės,
Kvepiančios mama..

Ašarėlė, ašarėlė
Per blakstienas išriedėjo...
O paskui visai netyčia
Ir kita nubėgo tyliai...
Ir trečia, ir ketvirta...
Iš akelių į širdelę
Upeliu subėgo visos
Skausmą sūrimu pagirdė,
Ugnimi ištiško visos...
Prisiminus motinėlę
Tokią jauną, tokią seną...
Nieko kito nebeliko
Ašarėlės iš širdelės
Albume druska pavirto.

Nubrauksiu ašarą nuo skruosto,
Prisegsiu šypseną veide.
Paimsiu tėvo dalgį išgaląstą,
Išpjausiu liūdesį
Iš pat vidaus.
Ir apsimesiu tarsi amerikonas,
Kad rūpinuosi jūsų sveikata,
Kad gyvenu be rūpesčių,
Kad sklidini aruodai…
Ir dar,
Visiems ir visados
„Laba diena“.