Eleonora Milda Vaižmužienė

VaizmuzieneGimiau 1950 m. sausio 30 d., Kupiškio raj., Rudilių kaime, tarnautojų šeimoje. Baigiau Maksvyčių aštuonmetę, po to tuometinę Kupiškio Vl. Rekašiaus vidurinę mokyklą. A. Domaševičiaus medicinos mokykloje Panevėžyje įgijau medicinos felčerio specialybę. Ištekėjau ir atvykau į Kupiškį. Čia daugiau nei 40 metų su meile savo mediko žinias, energiją atidaviau Kupiškio krašto žmonėms.

1989 metais Paliepėje pasiėmę žemės, su vyru ir keturiais vaikais ėmėme ūkininkauti.
Tada atsirado ir eilėraščiai. Kiek nustebinę, viliojo rašyti. Tuo metu bėgau nuo poezijos nenorėdama „gaišti laiko“. Bet eilėraščiai palaikė mano dvasią, guodė, stiprino, padėjo įveikti vargus. Už poeziją nuoširdžiai dėkoju Dievui. Joje slypi mano kelias tėviškėn, ilgesys, džiaugsmas ir viskas, kas telpa į gyvenimą.

Išleista knyga: „Per rasas“   2014

Sušunki: „Neviltie!
Išklausyk, – neskubėki!“
Tavo akys rūke
Ir delnai jau sudrėkę...

Ir mintis nerami
Blaškos tyliai pabėgus...
Tu sapnų kliedesy...
Gal nors kiek pailsėtum...

– Nebaidykite, ne,
Jūs kamanės mažytės!
Dūzgia ji ten, lange,
Noriu dar jos klausytis...

O, pavasari, mielas vyturėli,
Saulele pakilęs taip anksti,
Kai dar bastosi vėtrų šešėliai
Ir šalna šalnužėlė baisi.

Pievoj blykšta sidabro raselės,
Bėrio karčiuose švyti aušra,
O artojo švilpynės posmeliuos
Paskandinta viltis ir tiesa.

Nepavargstančios rankos ir širdys
Kiek jėgos ir kantrybės turės,
Kol žemelę išglostę, sušildę
Kviečio grūdą išberti galės.


Daug kartų tau sakiau,
Pykau, plakiau rykšte,
Verkiau, prašiau, šaukiau:
„Nutilk, žole pernykšte!“
O tu vis neklausai.
Žinai, bet darai savo.
Ir ko dairais tenai?
Juk nėr žvaigždelės tavo!
Palik tu nebylė.
Palik tarp pievų savo!
Žinai, gerai žinai,
Juk vasara
Jau nušuoliavo!
Nenori tu su tuo sutikt!
Vilties vis ieškai,
Vyturėlio lauki.
Nenori, oi nenori likt
Žole sudžiuvusia palaukėj...

Kas žadintų rytais mane,
Paskatintų šiuos kalnus versti,
Jeigu ne vyturio daina šventa,
Liepsnojanti per langą jiems atvertą...

Tu nenutildyk vyturių,
Neužgesinki jų liepsnelės...
Tik tam per žemę ir einu,
Kad sužydėtų šitas kelias!

Tai tavo tylios dainos
Netyla rytmetėly,
Tai jos kaip vėjas mainos,
Tai kviečia vyturėlį,

Tai gervele suklykę
Padangių toliuos dingsta...
Tai vėl širdy išdykę
Juokauja ir nerimsta...

O kai užlieja kraują
Dainos banga šilkinė,
Nebejauti pasauly
Nei vargo, nei purvyno.

Žemelės plutą kietą
Suardysi... kilsi,
Verždamasis saulėn
Daigeliu!
Žemės prakaitą
Godžiai gersi ir
Gersi...
Upokšniai netils
Ir almės,
Paukšteliai choru...
Šventą duoklę duodamas,
Kildamas kviečio žalumu,
Aukso grūdeliu
Kūrėjui nusilenksi
Į delnus
Žemdirbio dosnius...

Mėnulis, žvaigždės ir dangus
Tau siunčia nuostabius ženklus:
Kad paprastos dienos slėny
Garbingos giminės vardu
Tu būsi saugomas dievų...
Nuo praradimų tuštumos,
Nuo meilės ilgesio sapnuos,
Nuo užmaršties kurčios, aklos
Tu būsi saugomas
Miškuos ir slėniuos mylimuos,
Kur paukščiai tūkstančiais sparnų
Mojuos tau skambesiu šventu.

Aš kalbinu tave
Kaip gėlę, žolę,
Kaip šimtą kartų dangų!
Aš kalbinu tave,
Kai skauda širdyje...
Aš kalbinu tave, –
Bijau palikti
Viena šitoj nakty...
Kalbinu tave.
Ar tu girdi?
O gal surasiu kelią
Ir būsiu reikalinga,
Skubėsiu link tavęs...
Kalbėk, prabilki,
Mūza mano,
Sutikta vėlai,
Verta tavęs aš?
Vartai tai?..
Vis netikiu.
Atleisk,
Bijau suklysti...

Tu nekalbėk.
Tegu svirplys ten plyšta.
Sudėjau viską po slenksčiu.
Kas buvo, yra ir kas negrįžta.
Sudėjau, ir tegu...
O dienos šios taip lekia,
Rūtos vis žaliuoja...
Ir dobilai, ir vasarojus
Paklydo, net išgriuvo,
O vištos deda kiaušinius
Vėl po sienojais...
Ir voras audžia siūlą...
Tu nekalbėk.
Tegu svirplys ten plyšta...