Bronė Valinskaitė

ValinskaitėGimė 1955 m. gegužės 30 d. Alizavos seniūnijos Žilių kaime. Vėliau, persikėlė į Bakšėnus, ten gyvena iki šiol. Prasmingai gyventi Bronei padeda prigimtinės piešimo, literatūrinės kūrybos dovanos. 2005 m. išleista jos eilėraščių knygelė „Vakarėjantis laikas“ bei surengta pirmoji paveikslų ekspozicija Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos parodų salėje.

B. Valinskaitė – Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos ir Kupiškio literatų klubo narė. Jos eilėraščiai rajono laikraštyje „Kupiškėnų mintys“ spausdinami jau visas trisdešimtmetis. Jų buvo skelbta ir kituose periodiniuose leidiniuose, taip pat Kaimo rašytojų sąjungos narių poezijos antologijoje „Veidu į Tėvynę“ (2003), almanachuose „Angelo plunksna“ (1998) ir „Kupiškis.2003: kultūra ir istorija“ (2004).

Oro bangos supa sklendžiantį gandrą,
o mane šitaip sūpuoja žemės delnai
čia, kur rūkas iš miško brenda,
kur vakarais žvaigždžių pilni kibirai.

Rodos, kas apibrėžė kiemo saugųjį glėbį –
čia ramuma, o už linijos sumaištis.
Bet jausmus ir mintis kažkas išvėtys
ir ramybės grūdeliai į širdį kris.

Šaukiantis kelias per rūko upę
iki paslapties vyniosis, iki žvaigždžių.
Žemės delnai, it sūpuoklėm įsupę,
pametės ir ten, kur dangus be gandrų...

Jau sapnavau tas erdves, tą šviesą.
Ir girdėjau muzikos tyriausius garsus.
Neprisimenu jų, neatkartosiu. Tik siela
šitaip suklyks virš Būties pradalgių,
kai nirs į amžinos Meilės lietų,
palikus vien aidą žmoniškosios lemties...

Glusteli prie veido baltas sparnas,
į akis – pats mėlyniausias žvilgsnis...
Lydosi širdis, it vaškas tirpsta.
Ak, kaip to švelnumo siela ilgis!

Mano angele, balčiausias paukšti!
Tiek jau kartų taip mane pravirkdei
ašarom, brangesnėmis už auksą –
tik po jų galėjau vėl pakilti...

Baltas sparnas slysteli per dangų.
Ak, kaip ten ir mano siela veržias!
Stop! Dar kažkam gal reiks ir mano rankų,
dar pasaulis aimanuoja, kenčia.

Mano angele, slapčiausias paukšti!
Būk, kaip toj giesmėj, tikriausiu sargu.
Mėlyniausiam žvilgsny siela maudos...
Įsiūbuoja širdį džiaugsmo varpas
ir į lūpas įdeda švenčiausią Vardą...

Sapnavau... O prabudus –
ne, ne skaudžiai,
bet kažkaip gildančiai
glaustos manoji būtis.
Ten, sapne, švytėjo vaikiškos dienos
ir aukštas, beribis dangus.
Glostė, sūpavo suklususią sielą
toks saugus ir guodžiantis žvilgsnis brangus.
Taip, mačiau juos – mamą ir tėtį.
Vis šaukiau kitus numylėtus vardus.
Ak, skaudu! Į kiemo šildantį glėbį
laikas negailestingai uždarė vartus...
Neverkiu, o ašaros byra,
švelniai glaustosi manoji būtis.
Neverkiu. Te laikas pavydi,
šiandien jau jokio skausmo nebus –
ant drėgnos pagalvės ryškiaspalvis drugys...
Tai tokia Dangaus šypsenėlė,
kad linksmai apkabinčiau savo metus!

Balto paukščio švelnučiai pūkai
sunerimusią širdį tyliai užkloja.
Jau be baimės skubu, kur aidūs laukai
nėriniuotą viešnią sutikti man moja.
Sniegas sieloje. Čia, ne ant delno,
galiu prisiliest prie trapios tobulybės.
Dairausi bežadė po jausmų gelmę –
slepiasi žodžiai tarp grožio šydų.
Perteikti niekam niekados nemokėsiu,
ką dainuoja tyla ir vėjas.
Tai tik snaigių stebuklas į sielą sėja
meilės žodžius, kad būti galėčiau.
Žemę bučiuoja baltas švelnumas.
Dar negalvosiu apie pūgą.
Būties takuos sau lizdą sukas
ramybės paukštis angelo rūbais.

Kaip Būties paletėj ištekt spalvų
ištapyti šitiek vasaros drobės!
Gerai, kad tarp margiausių žolynų,
ant laukų ir kalvų
kregždės pridaigstė mėlynų tolių,
kad žemėj matytųs Dangus
tiems, kas ieško po kojomis lobio.
Gal tikrai čia gražiau?
Čia, kur kojos įaugę į žemišką rojų?
Bet kodėl vis aukščiau ir aukščiau
Kyla žvilgsnis virš vasaros grožio?!..
Paukščiai žino padangių kerus,
gi ir mano siela sparnuota.
Ir žinojo Kūrėjas – tik per jausmus
kyla siela į amžinos Meilės uostą...

Veidą panėriau į delnus,
dabar aš viena su savim.
Visos ašaros primena perlus,
bet savąsias slepiu su viltim,
kad šiandieną kaspino balto
ant širdies neužriš liūdesys.
Ilgiuosi... Žinau kokios šaltos
būna dienos, kai sieloj šiaurys.
Bet jei Meile širdis pripėduota,
nesakyk, kad ištvert negali
to, kad gero gyvenime duota
tik po lašą. To užteks. Ramu,
nes patinka buvimo vienatvėj saldybė,
kada Meilės pėdomis vaikšto pietys
ir išpusto visus ženklus beprasmybės
iš tuščių delnų. O sieloj šviesu...

Rausvą vakarą melzganos gervės
slėpiningą žinią rūkuos paskandina.
Visą naktį šią paslaptį sergės
miglomis apsisiaustę undinės.

Kažkas šaukia mane ten ir gundo
basomis perbėgt būsimus tiltus
tarp dabar ir rytoj, kol burtai
ir slapčiausi troškimai pildos.

Bet iš anksto nieko nenoriu žinoti,
visos paslaptys skleisis su saule.
Rausvo vakaro išsuptą grožį
rasomis išbarstys, giesmėmis išrašys
vėl iš naujo užgimęs pasaulis.

Rausvo vakaro melzganas burtas –
gal ir tyčia, man pamesta gervės plunksna.
Žinau, išsipildys kas lemta,
Kas tylų tyloje man sukurta...
Ačiū, Dieve, už dovanotąją Lemtį!

Rytas uždegė langų žibintus,
gal ką dovanos ir man nauja diena.
Švelniai saulės pirštai skečia dangų
ir į mano sielą plyksteli šviesa.
Nes baltos ramybės pilnas oras,
nes kiekvieną rytą šventina malda.
Iš kažkur nuslūgsta vakarykščiai norai,
o aš vėl sustoju ties pačia pradžia.
Tyliai atvynioja Laikas tuščią lapą,
kur kažką užrašo klumpanti širdis.
Neskaitau, tiktai sulaikius kvapą,
žengiu pirmą žingsnį.
O siela skris!
Ji, iš dangaus pasėmusi
rieškučiom Meilės,
nežymias mano pėdas užbarstys...

Užrašei į širdį man žodžius,
kad kasdien, kas naktį juos kartočiau.
Pamiršau visus kitus vardus,
mano amžinasai, begalinis Žodi.

Kai viskas viskas telpa Tavyje,
Keista, jau ir nebetrokštu nieko.
Nebijau juodžiausioj naktyje,
visa, ko man reikia, žino siela.

Taip, ir aš tiktai žmogus,
ir su metais vis sunkėja kūnas.
Laikas pakerpa duotus sparnus,
bet skuba angelas naujus prisiūti
meilės siūlais, tiesiai iš Dangaus.

Žodžiai iš širdies – ant mano lūpų...
Dėl kiekvieno sutikto žmogaus
Nepaliauk kalbėti, amžinasai Žodi!

Ir tada, kai už lango lietus
apsiniaukusį dangų prie žemės dygsniuoja,
ir tada, kai sunešiotus metus
į praeities stalčius rūpestingai rikiuoja,
vis jaučiu ant veido spindulingas akis...
Kažkas mano sielą švelniai sūpuoja
ir bus palaiminta visa, kas į delnus nukris...
Kai glaudžiuosi prie Meilės,
visą Būtį liūliuoja
jau nežemiškas žvilgsnis –
tas akis regėsiu širdim, kai per skruostą
tyros ašaros nelauktai nusiris.
Ne iš liūdesio, tai siela bučiuoja
Meilės aidą per visus sunešiotus metus...