Aušra Uldukienė

Tu atsigausi – tik viena šaka,
šio pjūklo dantys raganiškai smagūs.
Žvelgi žemyn ir sutinki iškęst
dėl pažadėtosios šviesos zigzago.

Dabar miegok, budėsiu prie tavęs,
žiedų drąsos, šaknų tvirtumo šauksiuos.
Kai baltas sodas įsūpuos bures,
jame tu būsi iš visų gražiausia!

 Kai motinai atėmė kojas, pievos atėjo lig prieangio. 
Nejau atsisveikinti...
-----------------------------------------------------------

Šiuose namuose paliksiu
Degančius praregėjimus.
Leido šaknis ir dygo,
Sprogo ir kilo į šviesą
Viskas, prie ko prisiliesdavau.

Šiuose namuose paliksiu
Žvilgantį  prakaito tinklą –
Nuotakos baltą suknelę,
Kurią kasryt užsagstydavai
Girdinčiais savo pirštais.

Nuskabydavai metus džiūstančius –
Apynius susivijusius,
Užkalbėtus tyliai ataugti.
Tavo glėby pakylėta,
Šokyje degančiom pėdom,
Šiuose namuose pasiliksiu.

Šulinys išsisėmė.
ant kibiro dugno –
dešimtmečių nuosėdos:
vabzdžio sparno skiautelė,
raudono batelio sagtis.
Prisilaižęs rasos,
glaustosi pilkas kačiukas,
uodegėlė į viršų.
Nežiūrėki žemyn.
Debesys meta lapus
į tekantį vandenį.

Iš anapus susirenka vienkiemiai ir jų medžiai: 
liepos, klevai – arčiau kiemo, eglės rikiuojasi liūdna vorele. 
Gandrų lizdai braškėdami krenta į ąžuolus
dairos lopšių ir jaunamarčių…
Nuo Viešpaties sosto papėdės sužiūra jaunimas:
kur mano dviratis – pirkau už litus,
uždirbtus prie plytų degimo?
kur mergina, iš būrio viena, kartu vakaruodavom.
– – – Vienkiemių šviesūs vaikai pasitinka ir kviečia užeiti,
kol nepradingo vakaro šilkas,
vingiorykščių gelsvi žiburiai neužgeso
prie ištiesintos Šetekšnos. Aplenkę mane puse amžiaus, 
siunčia savo mintis, kurias užrašau, toldama nuo mokyklos,–
jos vietoj pavasarį prasikala gėlės,
mergina spindinčiom rankom jas siuvinėja ant drobės,
kabina virš lovos. Kvepia šviežiu medžiu.
dar niekas negriauna namų,
ir tyla dar nestingdo mokyklos.

Užulbėjo visas ausis, nujuodijo varnėnais liepos,
balzgana debesų sueitis nuo Atlanto atneša lietų.

Kol užvertęs galvą žiūri, į padus patuksena žemė,
žalvarinė šalpusnio vinis švieseles tau prie kojų kala.

Ir eini, žiburiuoji keliu, sakalai ant pečių tyliai tupia.
pakylėjimo troškuly, vienuolystės bedugnėj.

Žiemos taku atėjome
Į dailią menę laukti, kol atsibus žydėjimas
Mieguisto sodo kriaušės.

Kai mintys, jaunos nuotakos,
Nuo grožio šito aikčios, – išgirsi paukštį suokiantį,
Žinok, tai Dievo laiškas

Sušalusiems, negimusiems,
Vienišiams ir laimingiems. Pavasario vežimai
Drėgnam rūke įstringa...

Aplink visi jaunėja,
O mums – belieka laukti: gegužės atkerėjimo,
Saldaus nokimo kriaušės.