Jolanta Balabonienė

Gyvenimas – didelis turtas, pilnas netikėtumų, spalvų, sričių įvairovės. Gyvenu neblėstančiu smalsumu, pažinimu ir išbandymais.
Skaityti knygas labai mėgstu nuo vaikystės, tada pabandžiau eiliuoti ir pati. Tebebandau. Į eiles užrakinu išgyventas nuotaikas, pastebėjimus, kartais jose pamaištauju, pajuokauju, provokuoju, neriu į romantiką... Dar gyvenime labai rūpi kuriantys stebuklus žmonės, kelionės, saulėlydžių fotografavimas, laikas gamtoje, optimistinių idėjų įgyvendinimas.






Tai, kas svarbu, neužgožia reklamos,
Tai, kas drąsu, nepaslėpsi rūke,
Tai, kas džiugu, nebūtinai su trenksmu, 
Tai, kas tavy, kažkiek jau ir mano...

Tai, kas šalia, gali būti toli, 
Tai, kas brangu, ne visad perki.
Tai, kas širdy, pamatuot negali,
Tai, kas žavu, nori vėl pamatyt...

Tai, kas jauku, glosto širdį ir akį,
Tai, kas esmė, kartais niekas negirdi...
Tai, kas ryt bus, sunku pasakyt,
Tai, kas yra - AKIMIRKA tik.

Ant stalo dulkės ir smuiko styga, 
Po stalu krūva purvo grumstelių ir veidrodžio šukė…
Nelankyta, apgriuvus seniai ši troba,
Tiksliau, ši skylė, anksčiau troba buvus.

Sienos nublukę, išklypę langai,
(Pro kojas žiurkė prabėga)
Grindys išpuvę, kažkokie skarmalai
Kampe pusę amžiaus gal miega.

 

Virš galvos nelauktai subrazda siela.
Šeimininko ar šiaurinio vėjo?
Vėl į ausis įsiveržia tyla
Ir minčių sėklos prisėja.

Kiekvienas dalykas istoriją turi.
Turi istoriją smuiko styga.
Galiu atspėti rastų dulkių tūrį,
Bet istorijų – ne…

Meilė nėra pastovi – 
Ji liepsnoja, ji gęsta,
Pamažu vėl be meilės lieki
Ir tavo širdis kančioj skęsta.

Meilė išėjo, deja,
Širdis jau lyg tuščias lapas…
O tikėjai tu ja,
Dabar atminty tik jos kapas.

Kartais atrodo - nereik
Nei bučinių ir nei žodžių,
Kartais maldauji: “Ateik,
Meile, greičiau pasirodyk.”

Ji žaidžia lyg kortom jausmais,
Krenta ašaros sūrios…
Kai pakentėsi – ateis,
Juoksis tave vėl užbūrus.

Tu abejosi vėl ja,
Bijosi jos pokštų, kvailysčių,
Kad pamojavus ranka
Meilė vėl nenuklystų...

Jei tarsi žodį, ji suduš,
Sudegs kaip malka židiny –
Vėl jaudulys, vėl šurmulys,
Vėl betvarkė širdy.

Tokia trapi ir nekalta,
Neliečiama ir išdidi,
Nudažius ją nakties spalva,
Pabalt kaži ar beišdrįs?..

Pilna ji rojaus paslapčių
Po nuometu tamsos.
Aš ją myliu, joje užsimirštu,
Jos laukiu kaip tiesos.

Tyla – eiklus svajonių žirgas,
Ji apgamas nakties,
Tai pasaka slaptinga,
Dvasia kančios, vilties.

Jaučiuosi nuotaikos chameleonas 
Man reikalingas mano klonas,
Kuriam liūdėti nerūpėtų,
Kuris laimingas sau sėdėtų
Ant kalno skardžio nuožulnaus
Ir lauktų ženklo iš dangaus,
Kad švinta vėl nauja diena
Kuri ir baigsis šypsena...

Bet nesukurtas mano klonas.
Aš nuotaikos chameleonas!

Pienės žiede aš surasiu tave 
Ir paklausiu: „Kur slypi laimė? ’’
Tu, boružėl, sau roposi toliau,
Aš paliesiu pirštu,
Tu nuskrisi tolyn
Išsigandusi baimės...

Nusivysiu tave aš per pievą basa
Lyg tikėdama gaudanti laimę,
Bet pamesiu staiga,
Ašarėlė karšta
Kris žemyn, vis žemyn
Man per veidą...

Saulė leisis, tekės, gėlės vys ir žydės,
Aš ieškosiu toliau laimės kalno.
Duoki ranką man tu,
Mums smagiau bus kartu,
Atsisėskim abu tarp pienių žiedų
Teropoja boružės per delnus!..

Rūkas išpynė kasas palei upę. 
Švinta. Dar žėri rasa…
Būtume ant kriaušės šakos pasisupę,
Jeigu būtum atėjus per žolę basa…

Nesulaukęs tavęs nusispjoviau,
Tavo laiškus suplėšiau skutais,
Mūsų kriaušę be jausmo nupjoviau,
O svajonės pavirto sapnais.

Kilo saulė, barstė sau sniegą
Sodo medžiai ant snaudžiančio tako…
Pažinties mūs nė ženklo neliko -
Ėjau vienas sodinti česnakų...

Kodėl gi žmogui taip sunku,
Kai saulė ritasi mišku,
Kai taip norėtum būt vaiku,
O tie laikai jau už kalnų,

Kada skausmai tau gnaibo širdį,
Kai nieks neklauso ir negirdi,
Kai troškulio nėr kuo pagirdyt,
Ledinio delno kaip sušildyt,

Kai pats jauties arti mirties
Ir nėra ranką kam ištiest,
Kai trokšti būti geras ir ramus,
Ir kai esi tiktai žmogus,
Dvasia lakus, o galimybėmis trapus...

Akis dangun pakėlęs klausi: „Kaip? Už ką?..”
Erdvėj paklysta aidas... Vėl nakties tyla.
O tavo sieloje našta,
Tik tau likimo sutverta,
Ji tik tava.. O amžina?..

Temsta. Gailiai lapai šnara.
Tuoj turbūt prapliups lietus.
Apsigaubus baltą skarą
Einu ašen į kapus.

Ne raudoti, ne žegnotis,
Ne apverkti kažko, ne –
Tik tarp kryžių atsistojus
Patylėti naktyje.

Tenupūs tie vėjai skarą,
Te dabar prapliups lietus, -
Nė nekrustelsiu – man gera,
Arti žemė ir dangus.

 

Kartais aš ateinu šičia
Saulei nusileidus jau,
Su balta skara lyg tyčia
Ateinu dangaus pajaust.

Čia jaučiu palaimą gryną,
Dievas būna taip arti...
Žmonės ragana vadina,
Sako: „ Velnio ji pati“.

Širsta jie už baltą skarą,
Už vaikštynes naktyje.
Bet tarp kryžių man taip gera
Dievą jausti erdvėje.

Springsta laikas mano neišpildytom svajonėm,
Daužosi dvasia tarp „GALIMA“ ir „REIKIA“,
Vėl pakuoju aš beprotiškas idėjas, ruošiuosi kelionėn –
Karts nuo karto viską metus dingt iš kasdienybes sveika!

Einu minčių taku lyg plonu lynu į pasaulio kraštą,
Naktis. Žvaigždžių šimtai žaibuoja akimis,
Pamirštu mikrobangėj picą, internete paštą...
Aš jau ne čia! Aš ten, kur nieks neras ir nematys!

Slaptam pasauly laikmačiai visi sustoja,
Lyg sunkų šarvą kasdienę kaukę nusimetęs atkuntu,
Esu ŽMOGUS, kuris ne tik bergždžiai svajoja,
Aš kaip piemuo „Alchemike“ – keliauju ir randu!