Antanas Mackevičius

Gimęs 1933 m. balandžio 14 d. Kupiškio rajone.
Nors pirmuosius eilėraščius parašė dar mokydamasis gimnazijoje ir juos bendraamžiams pristatė sienlaikraščiuose, tačiau savo kūrybą (eilėraščius, prozą ir publicistiką) rajono laikraščiui spausdinti patikėjo tik apie 1980-uosius metus. Jų publikuota ir aukštaičių literatų almanache.
Autoriaus lyrinis herojus turi didelę gyvenimišką patirtį, turtingą dvasinį pasaulį.
Jo kūryba alsuoja nuoširdumu, paprastumu ir atvirumu. Autorius mėgsta įsiklausyti į save, į gamtos garsus, stebėti jos kaitą, kuri popieriaus lape virsta įsimintinais peizažais.
2002 m. išleistoje knygoje „Nuo saulėtekio iki saulėlydžio“ eilėraščiai ir prozos kūrinėliai.
Jau ruošiama antroji autoriaus knyga „Tie skubantys metai“, kurioje bus eiliavimų, pjesių ir miniatiūrų.

Kas rytą pateka saulė,
Kas rytą išaušta diena...
Keliauja žmogus per pasaulį
Su savo lemtim ir dalia.

Kas vakarą leidžiasi saulė,
Kas vakarą gęsta diena...
Gyvenimas – tartum apgaulė –
Kam laimė, kam sunki našta.

Greit viskas šioj žemėj praeina
Ir dulke pavirsta žmogus,
Turtuolis ar vargšas vienodai išeina –
Kas maža palikęs, kas didžius turtus.

Chrizantemų žieduos skęsta karstas,
Sustingus ramybė vaško veide.
Gyvenimo knygos lapas užverstas,
Nes tokia Aukščiausio Kūrėjo valia.
Mūsų karta
Sako, reikia žiūrėti į priekį
Tai ko gi mes vis atbulai?
Ko ieškom prabėgusiame laike,
Ko nespėjom surasti tenai?

Tėvų duoto gyvenimo vingiais
Mus lydėjo skirtinga dalia,
Laimės paukštę sugauti skubėjom
Jaunystės svajonių širdim kupina.

Buvo mūsų gyvenime visko –
Tokia jau išpuolė mūs kartai dalia,
Tik niekad negeso vilties žiburėlis,
O ašaras šluostė palydovė daina.

Nestabdysim greit bėgančio laiko,
Istorijos rato nepasuksim atgal...
Ko neradom, vėlu jau ieškoti,
Palikim tai savo vaikams.

O kiek nedaug tereikia kartais žmogui –
Tik vieno gero, šilto žodžio,
Tik mažo trupinėlio meilės iš žmogaus,
Tokio pat laikino keleivio,
Paklydusio tarp žemės ir dangaus.

Suraskime tą stebuklingą žodį
Ir bus pasaulyje linksmiau.
Savo širdy pajuskim meilės grožį
Ir bus krūtinėse visiems šilčiau –
Težydi žemėj ne dagiai, o rožės!

Apie nuostabų vasaros grožį
Eiles kuria svajingi poetai:
Medum kvepiantis liepų žydėjimas
Toks pat trumpas kaip skubantys metai.
Dangaus mėlis, alsuojantis karščiu,
Oras, virpantis smuiko styga,-
Vasarėlė, žiedais apsibarsčius,
Nuskambės kaip jaunystės daina.
Pasiliks ilgesys – kaip išskridus gandrams –
Ir laukimas, kada jie sugrįš.
Nors gyvenime laimės ir būna mažai,
Bet jos laukti suteikia viltis –
Kaip svajonė sulaukt šimto vasarų.

Pavasario dvelksmą laukais neša vėjas,
Putodami alma upeliai skambiai.
Mirtį nugalėjęs kelias Atpirkėjas –
Linksmai gaudžia šventovių varpai.

Kelkis iš nuodėmių purvo žmogau,
Ir eiki su Kristum kartu.
Kito kelio – tikėk – nežinau
Šiuo nelengvu tėvynei metu.

Džiaugsmo procesijoj ženki tą rytą
Kai aleliuja saulei tekant skambės,
Širdimi sveikink kiekvieną pamatytą,
Neklausdamas vardo anei pavardės.

Gal bus stalas Velykų nelygiai turtingas,
Bet džiaugsmas visų bus tas pats.
Garsėja nuo seno lietuvis vaišingas,
Kaimyną ar svečią pamylėt kuo suras.

Parident ar sudaužti margutį
Taip maga jaunam ar senam
Ir noris kas kartą pabūti
Prabėgusiam laike – Velykų – anam.

Tebūnie šių metų Velykos
Laimingos ir linksmos visiems,
O dienos pavasario visos
Bus skirtos darbams prasmingiems.

Baltuose žemės keruose
Paklydo mintys ir svajonės.
Pusnynuose nuskendo ilgesys
Kažko nebuvusio, tik laukto.
Šerkšno žėrinčio kristalais
Iškrito skausmo ašaros,
Ledu pavirto liūdesys.
Ir, rodos, nieko jau neliko –
Bet aš džiaugiuosi,
Kad dar šiandien esu,
Dar vis matau
Žiemos stebuklą baltą,
Džiaugiuosi juo, jaučiu –
Širdis dar neužšalo
Gyvenimo žiemų sniegynuose.

Iš tų pievų vaikystės gėlėtų,
Iš tavo stebuklingų pasakų šalies
Ateiki tyliai, kad niekas negirdėtų,
Švelniai prigluski man prie peties.

Mes pasėdėsim sodams žydint
Dviese tyliais gegužės vakarais,
Tu rožinį kalbėsi man tylint
Ir bus taip gera, kaip kadais.

Šiandien veltui kartočiau žodžius,
Kuriuos užmiršdavau ištarti tau,
Tik su skausmu pamerksiu puokštę rožių
Ir pasimelsiu, kad sieloj būt ramiau.

Kokia kalba kas bekalbėtų
Brangiausias žodis liks – MAMA –
Be jo, pasaulio būti negalėtų,
Nes motina – tai jo pradžia.

Neužgesinkim meilės savo motinoms,
Kasdien lai dega ji mūsų širdyse
Dar esančioms ir jau išėjusioms,
Atleisdami ir toms, kurios suklupo kelyje.

Sustosiu ant savo kalnelio,
Įveikto per metų metus,
Mąstysiu, kiek nueita kelio,
Nors grįžti atgal jo nebus.

Neaukštas jisai, nes supiltas
Iš vargo ir džiaugsmo dienų.
Tai mano gyvenimo tiltas,
Kuriuo atsargiau vis einu.

O bėgau, skubėjau į laiką,
Gręžiotis nebuvo kada.
Dabar rankos šviesulį laiko
Sekundėms prišaukti nakčia.

Pabūti dar čia kuo ilgiau –
Troškimas visų, ne vien mano.
Kas laukia paskui – nežinau,
Įminti nieks rakto nerado.