Birutė Jasinskienė

jasinskiene2

Mokiausi Kupiškio rajono, Subačiaus vidurinėje mokykloje. Linkau į humanitarinius mokslus, buvau literatų būrelio pirmininkė, savo eiles, straipsnius rašiau į vietinę spaudą. Mano jaunystės eilėraščius nusinešė Tėviškėje kilęs gaisras...
Svajojau tapti pedagoge ar žurnaliste, bet suabejojusi savo jėgomis, įstojau į Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, įgijau akušerės specialybę.

Kūryba - tai, kas mane užburia, sykiu veda į priekį ir globoja. Kai aš netenku galvos dėl ko nors, ką myliu, mėgstu, dėl ko kenčiu, ką prarandu, ko ilgiuosi, ką išgyvenu, tampa lyg aistra, kuri nutiesia kelius į kūrybą, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mane pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų ar abejonių, tada viską išlieju ant balto popieriaus lapo... Jeigu ne kūryba, aš būčiau lyg laivas sustingęs negyvoje nuobodulio jūroje, todėl į eiles sudedu viską lyg kraičių skrynion: kas iki šios dienos skauda, kas kartais neduoda užmigti naktį, kas širdin nusėda, lyg ant baldų dulkės... Priimkite mane tokią, kokia esu...

Laiminga tampu, kai kuriu, rašau. Mano pirmoji knyga - „Palieku dalelę savęs, " išleista 2007 m. (eilės ir miniatiūros iš vienos raidės), antroji - „Likimo vingiais" - išleista 2013 m. (eilės, miniatiūros, publicistiniai straipsneliai),  trečioji - „Bėgantis laikas" (eilės), išleista 2016 m., ketvirtoji knyga - ,,Širdies kelionė", išleista 2018 m..

Ar liūdėti, ar melstis -
Jau dabar nežinau,
Kai dangus ėmė verkti,
Aš atsidaviau tau...

Mėnuo lūpas bučiavo
Tu svaigai jauduly,
Visada būsiu tavo -
Užrakinta širdy.

Pasėdėk, duoki ranką,
Man taip liūdna vienai,
Mes nuplauksim į krantą,
Mūsų vietą žinai.

Lai perkūnai vėl trankos,
Oro trūksta širdy,
Nepaleisiu jau rankos,
Abu liksim kely.

Po kelionės prisėsim
Rūko juostoj baltoj
Ir abu pailsėsim
Mūsų meilėj klaidžioj.

Netark sudie, jei ir pabodo,
Bereikšmiai žodžiai vakarais,
Kai saulė kildama nuo molo
Pasiunčia blyksnį, kaip kadais...

Netark sudie, kai nieko nebeliko,
Kada sudužo laivas bangose,
Kada nebegirdi žuvėdrų klyksmo,
Net paukščių giesmės laukuose.

Netark sudie, kai ašara nubėgo,
Nuo nepamirštamos tau praeities,
Kai eidamas suklupsi net nuo vėjo
Ir nepasiūlysiu kaip ramsčio jau peties...

Netark sudie, nes laiko nepavysi,
Jau  mums abiems saulėlydis arti,
Gal sapnuose man liemenį apvysi
Ir man dalužė nebebus tokia karti!

Brangioji Mama, aš rašau Tau laišką,
Taip sunku šioj žemėj jau paliko man,
Tavo žingsniai svarūs naktimis dar vaikšto,
O ištarti žodžiai vėlei girdis man...

Kiek jausmų ir gėrio Tu davei mums, Mama,
Niekad nesiskundei, kad jau pavargai,
Į Tavo širdį, kaip į bendrą mūsų namą,
Tilpom mes - visi penki Tavo vaikai.

Nei liūtys rudeninės, nei šiauriniai gūsiai
Namų mūs šilumos neblaškė niekados,
Maniau, kad amžinai šioj žemėj būsi,
Kaip duona kvepianti tavuos delnuos...

Seniai apleidom mūs vaikystės namą,
Jau nugrimzdo saulė į juodas gelmes,
Savoj širdy  Tu mus visus nešiojai, Mama,
Tik ar suspėjom padėkoti Tau, brangioji, mes?

Jau greit pasimatysime tenai be žodžių,
Tiktai nepyk ir lauk manęs, maldauju,
Atsiprašysiu, kad jautrumo neparodžiau,
Belaukdama susitikimo ilgesingai nerimauju...

Iš ilgesio taip maudžia širdį,
Juoda naktis ir nemiga šalia,
Tik laikas nebylus ir liūdesys negirdi,
Kur aš ir jie žygiuojam vis greta...

Kam atėmėt man viltį patikėti,
Kad po žiemos pavasaris ateis,
Kam uždraudėt pajausti ir mylėti,
Kas buvo man taip artima, brangu?

Kai kūlversčiais vėl bėga dienos,
Nebesinori nieko jau girdėt,
Tik ilgesys man draugas vienas
Į ausį kužda:„ Lauki ir tikėk!..“

Nekeikiu nieko, net likimo,
Kuris uždarė laimę kambary,
Jau aušta rytas, radijas pritilo,
Aš vis dar laukiu, tu bari.

Ateik iš seno, pilko atviruko,
Ateik iš taip brangios man praeities,
Kai nuo širdies lyg siūlai jau nutrūko,
Kai ilgesys ir aš niekaip nerandam išeities...

Taip greit patekau jau į vasarą,
Kai už lango vėl groja žiogai,
Kad ir kokia sūri būtų ašara,
Nuo jos tamsumoj aprasoja langai.

Iš beribio dangaus stiprybę semiu,
Kaip žemė ištroškusi laukiu lietaus,
Per bedugnę įtrūkusiu linu einu,
Gal lietus išgelbės ir gėlą nuplaus?

Ir šiurpstu, ir virpu, ir gera,
Kai kūną išprausia šiltas lietus,
Nors per naktį sąnarius gelia
Ir žinau, kad kitaip jau nebus...

Bežadės nakties glūdumoj paskendus,
Sunkiai galvoje sudėlioju mintis,
Likimas už mane seniai jau nusprendęs,
Nepadės net sena bei gera išmintis.

Tegu šiltas lietus lyja ir lyja,
Iš prakiurusio, beribio dangaus,
„Ar nuskintum man baltą leliją?“-
Vis dar klausiu bevardžio žmogaus.

Brendu per gilią jausmų upę
Kaip jaunystėje - grakšti, basakojė,
Laumžirgiai, ant vandens nutūpę,
Lyg smuiku seną melodiją groja...

Akmenėliai bado mano padus,
Sraunios bangos pamuša kojas,
Lyg sakydamos – „nieko nebus“,
Bet tas jausmas vis tiek dar kartojas.

O aš į tolį brendu ir brendu,
Neturėdama jokio jau saiko,
Kaip išmaldą ten surandu,
Apgaviką, prabėgusį laiką...

Ir susisuka upėj verpetai,
Grimztu vis gilyn ir gilyn,
Taip begėdiškai skuba tie metai,
Kaip ta upė vis neša tolyn.

Kas gerai, kažkada pasibaigia,
Su laiku sunku lenktyniauti,
Susisuku guoly lyg sraigė,
Jausmus palikdama snausti...

Stačiau kertinį akmenį
Kaip žuvusiam paminklą,
Nejaugi tu neatmeni,
Kas dieną reik priminti?

Lipdžiau iš smėlio pilį,
Maniau, kad ten gyvensim,
Kas antrą dieną tyli,
Nejaugi taip pasensim?

Kaip orą gėriau žodžius,
Vis grojai pirmu smuiku,
Prarijo laikas godžiai -
Svajonės virto dulkėm...

Norėjau kryptį keisti
Stovėdama ant molo,
Širdin tave įleisti,
Bet laivas jau nutolo!

Meilė tarsi bitės gėlė,
Geluonis išsitraukiau,
Prabėgo vasarėlė-
Stebuklų nebelaukiau...

Stačiau kertinį akmenį,
Daug liko dar niuansų,
Gerai, kad nebeatmeni,
Kiek duota buvo šansų.

Griežia smuikas melodiją liūdną,
Subrandintą širdim iš vidaus,
Jos klausytis sunkoka jau būna,
Kai sudūžta svajonės žmogaus.

Smuikas verkia perduodamas viską,
Miklūs pirštai užgauna stygas,
Paliečia net veidrodžio stiklą,
Kai pabyra jausmai į šukes.

Nors už lango stūgauja vėjas, 
Išvaikęs žvaigždes danguje,
Nebebus jau geriau kaip turėjai,
Ši melodija liks širdyje...

Kiekvienas savo melodiją turim,
Kam linksma, o kitam gal graudi,
Skirtingai visi į gyvenimą žiūrim,
Dėkodami Dievui, kad šiandieną esi!

Tu ateik, kai aš nesitikiu ir nebelaukiu
Ir uždėk man ranką ant peties,
Kada vėjai siaučia tolimoj palaukėj,
Nebeliko kam paguost kraujuojančios širdies...

Tu ateik,  kai žemė slysta iš po kojų,
Taip sunku ir nėr į ką jau atsiremt,
Tu ateik, kai maldą aš kartoju
Ir kai dieną, o ne naktį, pradeda jau temt.

Tu ateik, kai nežinion jau grimzta kojos,
Kai viltis man lieka jau antrais namais,
Kai kasdien įkyrios mintys persekioja
Ir svajonės virsta laužo pelenais...

Aš kasdien vis laukiu, gal ateisi
Paklausyt plakimo dūžtančios širdies...
Tu ne mano, išsvajotas, ramsti,
Tu - šešėlis buvęs iš manosios praeities.

Svajone mano, be kliūčių,
Manau, meluot nemoki,
Net iš sudužusių vilčių,
Ateik greičiau ir nevėluoki!

O kaip aš lauksiu tos dienos!
Žmogaus gal pirštais pasibelsi?
Net dingę dienos žodžius atkartos,
Tik tos maldos, kurią aš pasimelsiu...

Tu tik ateik, labai prašau!
Ir nesušalk per sausio gruodą,
Į jausmų knygą vardą užrašiau-
Svajone,tau palikdama paguodą.

O jei aplenksi - nesibarsiu, NE!
Kiekvienas turim viltį ir laukimą,
Atsiveria vos ne kasdieną praraja,
Kai pagalvoji apie netekimą...