Birutė Jasinskienė

jasinskiene2

Mokiausi Kupiškio rajono, Subačiaus vidurinėje mokykloje. Linkau į humanitarinius mokslus, buvau literatų būrelio pirmininkė, savo eiles, straipsnius rašiau į vietinę spaudą. Mano jaunystės eilėraščius nusinešė Tėviškėje kilęs gaisras...
Svajojau tapti pedagoge ar žurnaliste, bet suabejojusi savo jėgomis, įstojau į Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, įgijau akušerės specialybę.

Kūryba - tai, kas mane užburia, sykiu veda į priekį ir globoja. Kai aš netenku galvos dėl ko nors, ką myliu, mėgstu, dėl ko kenčiu, ką prarandu, ko ilgiuosi, ką išgyvenu, tampa lyg aistra, kuri nutiesia kelius į kūrybą, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mane pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų ar abejonių, tada viską išlieju ant balto popieriaus lapo... Jeigu ne kūryba, aš būčiau lyg laivas sustingęs negyvoje nuobodulio jūroje, todėl į eiles sudedu viską lyg kraičių skrynion: kas iki šios dienos skauda, kas kartais neduoda užmigti naktį, kas širdin nusėda, lyg ant baldų dulkės... Priimkite mane tokią, kokia esu...

Laiminga tampu, kai kuriu, rašau. Mano pirmoji knyga - „Palieku dalelę savęs, " išleista 2007 m. (eilės ir miniatiūros iš vienos raidės), antroji - „Likimo vingiais" - išleista 2013 m. (eilės, miniatiūros, publicistiniai straipsneliai),  trečioji - „Bėgantis laikas" (eilės), išleista 2016 m., ketvirtoji knyga - ,,Širdies kelionė", išleista 2018 m..

Sutikdama ankstyvą rytą
Galiu svajot, mąstyt, kas atsitiko,
Saldi gėla nepramanyta,
Ar ilgesys bežadis jau paliko?

Sugriuvo jau svajų namai,
Net patikėti negaliu,
Skaudu, to grožio nematei,
Pasukom skirtingu keliu...

Tyla padėjo galvą ant peties,
Ilgai  tikėjau - viskas bus gerai,
Nebeskaudės daugiau širdies,
Gėloj paskendo mūsų vakarai.

Nebebus to įkyraus laukimo,
Nes supratau, kad toli išeini,
Nebepakeisim juokdario likimo,
Vienatvė kvies pašokti liūdesy....

Tas nepaprastas vyšnių žydėjimas,
Pasislėpęs  jaunystės laukuos,
Kaip besaikis laiko tylėjimas
Tų žiedų jau pribarstęs plaukuos...

Išvyniot tik mintim begalėčiau
Tą prabėgusį laiką slapčia,
Pakilus lyg viesulas lėkčiau
Pastovėt prie tų vyšnių nakčia.

Iki šiol širdyje jos nupieštos
Kaip iš pūko, baltučiais žiedais,
Ir tiltas per upę nutiestas
To žydėjimo pamiršt man neleis...

Po tom vyšniom abu mus pagavo
Pirmos meilės svaigus bučinys,
Tik laikas mums skaudžiai melavo,
Likai kaip ant kaklo svarus vėrinys.

Tas nepaprastas vyšnių žydėjimas...
Iki šiolei esi mano širdžiai brangus!
Nepykstu, kad tas ilgas tylėjimas,
Taip skaudžiai išskyrė kadaise abu...

Voratinkliai jau raizgo pievas,
Oras pritvinkęs žolynų kvapų.
Pradalgiuose jau gulas šienas,
Per tokį grožį aš basa brendu.


Širdis lyg prastas smuikas virpa,
Krūpteliu nuo mažo vėjo gūsio,
Laukimas mėnesiais ištirpsta,
Kas žino, kiek šioj žemėj būsi?

Švilpia, ūkauja padūkęs vėjas,
Kokia liūdna smuiko daina,
Liūdesys ir skausmas riejas,
Kuris pirmasis sės šalia...

Tik bėda - abu greta prisėdo,
Ir smuiko  melodija liūdna,
Mano širdį skaudžiai ėda,
Kaip gi baigsis ši daina?

Nežinau, ar manęs kas dar laukia?
Juodi debesys pro šalį praplaukia,
Lyg  tavo keistas veidas su kauke
Ir išvargus naktis pamažėl susitraukia...

Mintys, kaip sesės susikibę už rankų,
Nuvilnija lyg šoktų viliotinį trankų,
Leisk sugrįžt, jei širdis tavoji laisva,
Šioj bežadėj nakty neliksiu vieniša.

Ne vienam juk gyvenimas pakiša koją,
Tai džiaugies, tai verki, o gal kartais kvatoji,
Apsisukęs iš skaudulio pradedi šaukti,
Būna dienų, kurias noris išbraukti...

Tokioj sumaišty nežinai, kas dar laukia,
Tavo veidas kasdien tebestovi su kauke,
Leisk sugrįžt, jei tavoji širdis išliko laisva-
Netylėk! Imk už rankos, sakyki: „ Eime...“.

Taip kvepia po langais alyvos,
Žalumos pritvinkęs oras,
Visiems pavasary kas gyvas,
Sugrįžt namolio kyla noras...

Gegužė baigas, greit birželis,
Pakeis gražių gėlių spalvas,
Tik tėviškėn pramintas kelias,
Nors mintimis namo parves.

Iš ilgesio net veria širdį,
Kas ten gėlynus pasodins?
Bet laikas tyli - jis negirdi.
Ir kas gi žiedlapius surinks?

Nebegirgždės ten šulinio svirtis,
Ir viralas ant stalo negaruos,
Iškeliavau seniai ir teko skirtis,
Viską palikus sau už nugaros.

Prisiminimai graibo širdį,
Kas lankoj šieną apvartys?
Bet laikas tyli - jis negirdi
Netgi rytais kaip čiulba vyturys...

Graži labai buvai - tokia ir liksi,
Stovėdama kieme po trim baltais beržais...
Ant sienos laikrodis vis tiksi,
Tikėdamas, kad ilgesys praeis..

Kai gyvenimo stiklas rasoja
Nuo patirtų nelaimių sunkių,
Per spyglius brendu basakojė,
Neturėdama širdy jau vilčių...

Kai likimo peilis atriekia
Ir skaičiuoja, kiek liko dienų,
Širdy tuštuma pasilieka,
Dėkoju tik Dievui, kad dar žemėj esu.

Užsimetusi Tėvo sermėgą
Per juodąją naktį brendu,
Širdį senos rūdys vis ėda,
Vien viltim, laukimu gyvenu.

Kai gyvenimo stiklas rasoja
Nuo išverkto vandens iš akių,
Kai kas naktį širdis vis vaitoja,
Nėr nuo skausmo šio jokių vaistų...

Mano atodūsiu gražus pavasaris keliauja,
Balti žiedai, jau žemėn krinta stebimai,
Gal paskutinį kartą su tavim kalbuos, maldauju
Išpildyk, ką seniai man pažadėjai, negi pamiršai?

Žadėjai, ašarą nuo skruosto man nubrauksi
Ir nebebus skaudaus laukimo toj širdy,
Žinau, kad šioj nakty  manęs jau nebelauksi,
Jausmai jau sudegė lyg senas rastas židiny...

Nieks nežinos, kad man šiandieną  liūdna,
Negaliu tavęs matyt, nes tu to nebenori,
Gyvenime skaudžių tylių nusivylimų būna,
Prašau, leisk pasitraukti mūsų meilei oriai.

Kas naktį niūrią vis kažką tebesapnuoju,
Nors viskas jau užstrigo užmaršties laike,
Lai verkdami tie medžiai švelniai sužaliuoja,
Pavasario atodūsiai užgęsta ilgesingam laukime.

Juodas sparnas nakties
Perrėžė lango stiklą,
Kaip skaudūs žodžiai - išties,
Kurių širdy nebeliko...

Keistas sapnas aplankė mane,
Pirmąją meilę priminęs,
Kaip metai prabėgę slapčia
Ir raidės laiškuos išsitrynę.

Ir kaskart, kai ryte prabundu
Žvelgdama į suskilusį stiklą,
Nieko jame įdomaus nerandu,
Nei laiškų, nei žodžių nelikę...

Taip gera kasdien man savo lemty!
Nurimęs ir kūnas, ir siela.
Bet lyg paukštė skrendu tik nakty
Tavęs pasitikt, mano mielas...

Tvanku taip daros kambary,
Languos švieselės dar negęsta,
Ko neramu manojoje širdy?
Jausmų dilemą reik išspręsti.

Lyg nepakaktų tos kančios savos,
Kurią Dievulis nešykštėdamas uždėjo,
Lai tik pavasario griaustinis nekartos
Trenkimo to, kuris jau širdį man perskėlė...

Nesiseka kelis metus jau iš eilės,
Iš nevilties net mintys susipynė,
Kas ranką ant peties dar man uždės,
Kai šleifas praeities į paširdžius įspyrė?

Klavišus liečia miklios moters rankos,
Išgauta muzika apgavo tavo širdį
Jausmai išduoti, kaip ratas susilanksto,
Šaukiau, kad skauda, bet kurčias nebegirdi!..

Iš didelės aistros beliko pelenai
Tiek metų aukuro širdim kūrento,
Išpylė prakaitas, sudrėko net delnai,
Kai supratau, nebepasieksim meilės kranto.

Pavargusi bandysiu prisėst savajam pakely,
Toj sodyboj, kurioj gandrai vis laukia,
Gal nepratrūksi, skaudus širdies tu sopuly?
Nors ir paklydusio tenai tavęs vis tebelauksiu...

Vėjas virpina medžių drėgnas šakas,
Miklūs pirštai liečia stygas gitaros,
Lyg  kas būtų atrišęs mano rankas -
Nakties tyloje taip pasiutiškai gera!

Nugrimztu visa tamsos glūdumoj,
Užpykus audra juodus debesis gena,
Kai vienatvė slepias nakties tyloje,
Tebūnie ne tik man, bet ir tau šiandien gera!

Mintys driekias į praeitį seną,
Širdis klykia, kaip paukštė akla...
Nemeluok, kad gyventi tau gera!
Nemylėjai! Kas žino, gal dar myli kai ką?

Nesugrojai serenados žadėtos po langu,
Palikai man vienatvę nakties tyloje,
Už melą viskas sugrįš bumerangu,
O aš taip ir liksiu senam kelyje.

Manau, iš mudviejų čia niekas nekaltas,
Lemtis mums iškrečia ne vieną pokštą
Ir lieki vienumoj tarsi prie akmenio prikaltas
Arba statai vilties per aukštą bokštą.