Birutė Jasinskienė

jasinskiene2

Mokiausi Kupiškio rajono, Subačiaus vidurinėje mokykloje. Linkau į humanitarinius mokslus, buvau literatų būrelio pirmininkė, savo eiles, straipsnius rašiau į vietinę spaudą. Mano jaunystės eilėraščius nusinešė Tėviškėje kilęs gaisras...
Svajojau tapti pedagoge ar žurnaliste, bet suabejojusi savo jėgomis, įstojau į Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, įgijau akušerės specialybę.

Kūryba - tai, kas mane užburia, sykiu veda į priekį ir globoja. Kai aš netenku galvos dėl ko nors, ką myliu, mėgstu, dėl ko kenčiu, ką prarandu, ko ilgiuosi, ką išgyvenu, tampa lyg aistra, kuri nutiesia kelius į kūrybą, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mane pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų ar abejonių, tada viską išlieju ant balto popieriaus lapo... Jeigu ne kūryba, aš būčiau lyg laivas sustingęs negyvoje nuobodulio jūroje, todėl į eiles sudedu viską lyg kraičių skrynion: kas iki šios dienos skauda, kas kartais neduoda užmigti naktį, kas širdin nusėda, lyg ant baldų dulkės... Priimkite mane tokią, kokia esu...

Laiminga tampu, kai kuriu, rašau. Mano pirmoji knyga - „Palieku dalelę savęs, " išleista 2007 m. (eilės ir miniatiūros iš vienos raidės), antroji - „Likimo vingiais" - išleista 2013 m. (eilės, miniatiūros, publicistiniai straipsneliai),  trečioji - „Bėgantis laikas" (eilės), išleista 2016 m., ketvirtoji knyga - ,,Širdies kelionė", išleista 2018 m..

Tu man vėlyvas mano atradimas,
Pilkas šešėlis vakarais atslinkęs.
Manau, mūs suvedė tas pats likimas.
Per stiklą jauduliu svaigiu pavirtęs.

Kaip laikotarpis ateina jausmas,
Dar žiema, o jau pavasaris širdy,
Dviejų širdžių galingas gausmas,
Kad jis ilgam skambėtų atminty!

Gana gi pagaliau graudžiai liūdėti,
Reikia pasilikt brangaus kažką ir sau,
Save saulės link grakščiai pakylėti,
Jei skaudinau tave - labai atsiprašau.

Tiesei savas rankas sunku kai buvo,
Mokėjai išklausyt, paguost, net patylėt,
Kai širdį surakindavo, ar svajos žuvo,
Mokėjai prisiglausti, apkabinti ir mylėt!

Lai keičias tie laikotarpiai kasdieną
Ir bėga metai šuoliais užmarštin,
Žinau nebūsiu niekados aš viena -
Varge, džiaugsme širdy mes su tavim!

Aš kalbėsiu, o tu patylėk,
Kaip tyli laiškai tie nebylūs,
Gal juodvarniu juodu atlėk,
Kol randai neatšalę ir gilūs...

Aš matysiu, kaip tu iš žiedų
Nuskinsi man didelę puokštę,
Dar ir šiandien pamiršt negaliu,
Kaip tą pirmąją ašarą šluostei.

Kodėl šalia tu vis šešėliu eini?
Kraičių skrynioj laiškai neprabyla.
Medžių lapuose vėju šnari,
Šlamesys man brangesnis už tylą.

Brendu per upę savon praeitin
Ir pametu tavąją puokštę,
Taip stipriai likimas įgnybo širdin,
Nematai, kas man ašaras šluosto...

Taip ir sukas dienų karuselė,
Tu nurimęs tyli - aš tą patį kalbu,
Negirdi, kas gyventi iš naujo prikėlė,
Kaip per upę tą pačią kasdieną brendu...

Buvo vasara - alyvos žydėjo,
Nuo jų kvapo sukos galva,
Nebijojom paklydėlio vėjo,
Kuris trankės aukštai ties kalva.

Po alyvom melsvom susitinkam,
Svaigulys mus neša aukštyn...
Ir už rankų abu susikimbam,
Kai viens kitą pajuntam širdim ...

Ir susėdam prie tekančios upės,
Paklausyt jos bėgimo, tėkmės,
Negi gulbės dvi baltos nutūpę,
Pakeitė kvaitulį mūsų nakties?

Tavo rankos liemenį juosia, 
Atėjai iš manos praeities,
Neberandam tik savojo uosto
Ir pradingsta šis sapnas nakties...

Likimo rykštės slinko užmarštin,
Savu keliu ėjau pirmyn, pirmyn
Ir klimpo kojos  vis kaskart gilyn,
O laikas smigo vis širdin, širdin...


Aš jau kely, seniai savam kely
Kitu tikrai jau nepraeisiu,
Pakeisti kryptį ar gali?
Pyksti! Manai, kad aš nebepaeisiu.

Gyvenimo vingiuotas kelias,
Eini, dairaisi, kas čia bus?
Už kojų kliūna, viskas velias
Ir sudėvi net kelerius batus...

Ar dar keliauti? Kas gi lauktų?
Ar eit savu, ar šunkeliu pasukt?,
Bet metai lyg tos dienos apsiniaukę
Pristabdo, nes galiu suklupt.

Jei dviese eitume, tas kelias būtų lengvas,
Kaip pienės  pūkas, kvepiantis medum,
Bet čia atsiveria jau kitas langas
Ir žvelgdamas matai, kad kito kelio nebebus...

Vidurnakty, kai visi miega,
Aš pradedu dėliot mintis:
Kodėl nerimsta mano siela,
Kodėl nemiegu per naktis?

Gal pasiilgo tavo meilės,
Kurią atnešdavai anksčiau?
Gal nepalies širdies šios eilės,
Kai žodžius tau išdalinau...

Kaip kūdikį mūs meilę vystė
Metų branda ir laikas,
Geidžiu tave kasdien matyti,
Bet uždraudė bejėgis saikas.

Kartus laukimas ašara pavirto,
Užbraukiu dieną po dienos,
Už lango sniegas jau nutirpo
Ir gelia širdį nuo raudos...

Einu per šaltą pavasario lietų,
Gal pasiklysiu grublėtam kely,
Senu, palūžusiu tiltu, nutiestu
Toj bežadėj, žvaigždėtoj nakty...

Ar suprastum, kai šitaip man skauda?,
Kai saulėlydy jau suklupau,
Tik naktis girdi manąją raudą,
Nuramink, jei gali, aš prašau!

Tu būk ašara mano karti,
Mano kelio pradžia, pabaiga,
Ar žvaigždelė tamsioj toj nakty,
Imk už rankos, sakyki: „ Eime...“.

Akys ieško ilgai - tavęs nerandu
Ant senojo tilto suklupusi,
Išklausyk, jei gali, tu manųjų raudų,
Nors širdim palytėk mano lūpas...

Kūną krečia klaikus šiurpulys,
Ima brėkšti jau ryto žara,
Šlapias trenkia sparnais vyturys,
Supratau, kad tavęs jau nėra...

Kiekviena diena vis kitokia,
Mintis atskrieja nelaukta,
O aš svajoju lyg pirmokė,
Kad pamoka dar nebaigta...

Ko gi gyvenimas netekęs?
Lyg sakinys su klaidomis.
Ir tas šaltinis jau išsekęs,
Net potvyniai nebelankys.

Vos vos laikaus už seno lyno,
Kuris įtemptas lyg styga,
Kažkas į širdį vis įgnybia,
Kai vaikščioju aštria briauna.

O laikrodžio rodyklės tiksi
Ir laikas bėga užmarštin,
-Ačiū,- sakau,- jei pasiliksi,
Užrašęs žodžius man širdin...

Sklandė paukštė danguj vieniša,
Pasiklydus, liūdna ir nurimus,
Jai atrodė, kad čia ji viešnia,
Kad sugrįš ji namo per arimus,

Ant žemės medžio šakoj
Po šapelį lizdą dėlios,
Rasos atsigėrus lankoj,
Lauks ramybės ir savo dalios...

Tik staiga pasisukus žemyn
Ji pamatė raibąjį paukštį,
Kaip perkūnas jai trenkė širdin,
Nebijojo nei saulės, nei aukščio!

Ir sklandė ne viena, jie abu,
Čiulbesys nenutilo lig ryto,
Kaip gera jiems buvo kartu,
Meilė sparnais nusirito...

Kai pakilo abu virš kalvos,
Paaiškėjo, kad paukštis ne jos,
Paukštei skaudžiai lūžo sparnai-
Ir jie neskraidys jau kartu amžinai...

Jau pavasaris: šypsos žibuoklės,
Žirginėliai jau svyra žemyn,
Tarp beržų ilgakasės sūpuoklės,
Tai leidžias, tai kyla aukštyn.

Po langais narcizai ir krokai
Tik įrodo - pavasaris čia,
Rodos, viskas jau buvo senokai,
Praeitin nugrimztu nejučia...

Taip greitai prabėgo tas laikas,
Bus pavasarių, bus dar žiemų,
Tik aš nebebūsiu jau vaikas,
Šiuo laikotarpiu jau gyvenu...

Oi, kaip noris sugrįžt į vaikystę
Ir pabūti mažu vaikeliu,
Tačiau metai virvėm ištįsę,
Man atsako - sugrįžt negaliu!

Ir lekiu iš pavasario į rudenį
Su metų svariu bagažu,
Džiaugiuos, kad rytais dar pabudina
Saulės blyksnis, ir man taip gražu!

Taip švelniai plyšta pumpurai,
Žalia žolė, aplink šiltėja oras;
Gal atsakysi, pasiklydęs kur buvai?
Ir koks gi dabartinis tavo noras?

Kodėl mąslus atsakymas vėluoja?
Tyli ir nieko man neatsakai,
Manai jausmai jau mums vėluoja?
Apjuosęs liemenį tik retkarčiais laikai...

Kada vidurnaktis manęs negirdi
Ir nemiga tikroji jau viešnia.
Diegliai lyg peiliais varsto širdį,
Tylioj nakty taip pasilieku vieniša.

Ar dar paimtumei mane už rankos
Ir vestum, vestum į jaunystės sodą,
Tegu krūtinėj širdys trankos,
Nors savo medžiams jau kitaip atrodom...

Baltai pražydo mūsų jau plaukai,
Kaip ta boluojanti vyšnia po langu,
Taip švelniai plyšta josios pumpurai,
Lyg kviesdami sušokti paskutinį tango...