Birutė Jasinskienė

jasinskiene2

Mokiausi Kupiškio rajono, Subačiaus vidurinėje mokykloje. Linkau į humanitarinius mokslus, buvau literatų būrelio pirmininkė, savo eiles, straipsnius rašiau į vietinę spaudą. Mano jaunystės eilėraščius nusinešė Tėviškėje kilęs gaisras...
Svajojau tapti pedagoge ar žurnaliste, bet suabejojusi savo jėgomis, įstojau į Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, įgijau akušerės specialybę.

Kūryba - tai, kas mane užburia, sykiu veda į priekį ir globoja. Kai aš netenku galvos dėl ko nors, ką myliu, mėgstu, dėl ko kenčiu, ką prarandu, ko ilgiuosi, ką išgyvenu, tampa lyg aistra, kuri nutiesia kelius į kūrybą, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mane pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų ar abejonių, tada viską išlieju ant balto popieriaus lapo... Jeigu ne kūryba, aš būčiau lyg laivas sustingęs negyvoje nuobodulio jūroje, todėl į eiles sudedu viską lyg kraičių skrynion: kas iki šios dienos skauda, kas kartais neduoda užmigti naktį, kas širdin nusėda, lyg ant baldų dulkės... Priimkite mane tokią, kokia esu...

Laiminga tampu, kai kuriu, rašau. Mano pirmoji knyga - „Palieku dalelę savęs, " išleista 2007 m. (eilės ir miniatiūros iš vienos raidės), antroji - „Likimo vingiais" - išleista 2013 m. (eilės, miniatiūros, publicistiniai straipsneliai),  trečioji - „Bėgantis laikas" (eilės), išleista 2016 m., ketvirtoji knyga - ,,Širdies kelionė", išleista 2018 m..

Kai saulė sminga vakaruos,
O diena vis kasdien trumpėja,
Nespėja brėkšti jau rytuos,
Kai vėl atskrieja vakarinė fėja...

Laikotarpis - žmogaus gyvenimas,
Čia mažas vaikas klykiantis lopšy,
Gražios jaunystės jau barbenimas
Ir štai raukšlelė jau stikliniam paaky.

Gerai, kai viskas Tau pasiseka
Ir plaka širdys, kaip jos nori,
Bet būna, kad visai nesiseka
Ir viską dūšioje užgniauži oriai...

Mąstau: gyvenimas, tai kelias,
Tai klupdamas, tai tiesiai eini,
Jausmai nuvysta, mintys velias,
Tik tikras pajutimas nepraeina...

Kai brėkšdami rytai pamoja
Ir tykšta saulė ant delnų,
Man nebaisūs jokie pavojai
Žinau - dar žemėj gyvenu...

Jau žiedlapius nubarstė gėlės,
O lietūs skalbia medelius,
Neliks jau greitai vasarėlės,
O aš dar žemėj gyvenu!

Jau paukščiai išvedė jauniklius
Iš ištuštėjusių, liūdnų  lizdų,
O vasara į rudenį įnikus,
Ir aš dar žemėj gyvenu...

Lyg audroje taip viskas trankos!
Laikotarpiai keičia vieni kitus,
Čia ir nusvyra mano rankos,
Žinau, kad žemėj jau  manęs nebus...

Po ilgesio medžiu stovėjau
Apkabinusi jo liemenį tvirtai,
Tik prisiminti argi benorėjau?
Kai širdgėlą palaidojau seniai...

Prie šito medžio aš ilgėjaus,
Prabėgusių akimirkų gražių,
O jei pavargusi prisėdau,
Tai pasvajoti gal galiu?

Įsliūkinai į mano pasaulėlį,
Jau nuotraukoj išbluko bučinys
Ir varstė ilgesys kasvakar vėlei,
Išklibusias nuo lūkesčių duris...

Kai sutemos apjuosia dangų,
Kai norisi ne verkti, o tylėt,
Liksiu šešėliu po tavuoju langu,
Kuris nemoka žodžiais prakalbėt.

Jau prisiminti nieko nebeliko,
Širdy užgeso švietęs žiburys,
Tik medis liūdnas ilgesio paliko
Ir nežinau, kas šiandien jį dar aplankys...

Šitą juodą ir drumzliną naktį,
Kai mėnulis netenka šviesos,
Gal bijojai manęs jau netekti,
Pasakyt neužteko drąsos...

Snaigės krito ir suko verpetus,
Pūga kilo aukštyn virš galvos,
Širdis rodėsi visko netekus,
Daužės, trankėsi be paliovos.

Kaip išjausti žodžius - viskas baigta?
Kaip svajas nužudyt iš vidaus?
Nuo minties net galva ima svaigti,
Lyg išgėrus midaus per stipraus...

Baltos pūgos patalus kloja,
Jau šviesos užgęsta languos,
Likimas ranka pamosuoja,
Teks gyventi, kaip Dievas tau duos...

Lauksiu aš tavęs ilgesio glėby,
Lauksiu apkabinusi  žalsvą medį,
Belikau šešėliu tik tavoj širdy,
Argi prakalbės tas laikas jau bežadis?

Kai į rudenį perbėgs greit vasara,
Gal širdy jau nieko nebeliks,
Kai šešėliai klyks kas vakarą,
Tik įmintos pėdos pasiliks...

Kai lyg skausmo maus krūtinę,
O galvoje mintys šokį šoks,
Su tavim diena bus paskutinė
Ir gyvenimas atrodys jau kitoks.

Užmarštin lyg juodvarnis pabelsi,
Išsiskleis tavi stiprūs sparnai,
Pavilios tie toliai, svetimi ir melsvi,
Kam skaudės labiau, manau, žinai?

Liksime laisvi lyg raibi paukščiai,
Vienas kitam laisvai sparnus atrišę,
Nebebijosime nei skrydžio, aukščio,
Kilsime į dangų lyg  abu pamišę...

Ir šitą skrydį mes lengvai pamiršim,
O ilgesio glėbys liepsnos jau ugnyje
Tik žiloj senatvėj  kasdien prisiminsim,
Kad vienatvės smuikas groja jau širdy...

  Kai tarp trapių jau rankų pirštų,
  Išbyra smėlis lyg vanduo,
  Atrodo viską būsi jau pamiršęs,
  Nes po truputį jau atsėlina ruduo...

  Išaudžia vijomis rankas ir veidą
  Taip viskas pasikeičia, kad išties
  Gyvenimas atlikęs dar ne vieną reidą
  Vis nepaliečia esamos širdies...
            
  Joje palieka dar jausmus ir siekius,
  Ir svajones neužmirštos pilies,
  Atrodo tik vienam prisiekus,
  Dairais dar Laimės iš šalies...

   Ar beateis ta svajota Laimė,
   Kai jau atsėlina ruduo?
   Kai tarp trapių jau rankų pirštų,
   Ne smėlis byra, o vanduo?..

Renku gyvenimo šukes
Į vieną mažą dubenėlį.
Kodėl gi? Gal paklaus kai kas,
Kaip pasitinku rudenėlį?

Kai viskas dužo į šukes,
Jos skaudžiai badė man padus,
Kai viena klaidžiojau rūke,
Maniau, kad nieko nebebus...

Regėjau gal vilties šešėlį
Pro plyšį, saulės apšviestą,
Bet vėjas siautė lyg pašėlęs,
Nuo žemės syvų atplėštas.


Paliko tuščias šukių laukas,
Nebūsiu jame aš karvedys,
Žaizdas tvarstydama palauksiu,
Kol pasirodys ten vedlys.

Naktis. Nurimus ilsisi pavargusi širdis,
Už lango klykia pasiklydęs paukštis,
Nebesiblaško jau nenuorama mintis,
Jai nebaisus nei nuopuolis, nei aukštis...

Toks keistas virsmas vyksta širdyje,
Kurią buvo šilti jausmai užvaldę,
Lyg tas tamsus šešėlis kambary
Pradingsta pirmutiniam blyksny saulės.

Toks apsivalymas įvyksta Joninių nakty,
Mane aplankė šiek tiek pavėlavęs,
Kada neliko nieko ištuštėjusioj širdy,
Kai atleidimas bus man sumelavęs...

Ir skrieju mintimis kaip paukštis,
Lyg kas sparnus jam būt atrišęs,
Nebebaisus nei nuopuolis, nei aukštis
Ir atleidimas tolsta lyg pamišęs.

O jei dar aplankys mane viltis kitokia
Ir širdis bus vėl jausmams  prinokus,
Gal pasijusiu esanti maža pirmokė,
Linksma, judri ir pamoką gerai išmokus...

Pasilieku sau bereikšmius žodžius,
Pasakytus iš nerimstančios širdies,
Juos kasdien išgerdavau taip godžiai
Iš suskilusios, jau varvančios taurės...

Pasilieku teisę dar kažką mylėti,
Bet to laiko lieka vis kasdien mažiau,
Taip gražu virš žemės širdį pakylėti,
Už šį gerą jausmą kas bebus gražiau?

Negaliu gyventi aš be tavo balso,
Nors jis gundys ir kasdien vilios,
Galbūt vėju kažkada pabelsiu
Vidury saulėtos ar pilkos dienos...

Ypatingai gaila, kai išdžiūsta upės,
Nebereikia nieko, niekam neberūpim,
Ko dar ilgis siela, kai niekas nelaukia,
Žvilgsniu nepaglosto ir vardu nešaukia?

Mintimis taip gera laukti ir ilgėtis, 
Nes už gražią viltį nieko nėr geriau!,
O širdis apsunkus, kaip  nuo bulvių rėtis
Ir to laiko lieka vis kasdien mažiau...

Tu ateik, kai aš nesitikiu ir nebelaukiu,
Ir uždėk man ranką ant peties,
Kada vėjai siaučia tolimoj palaukėj,
Kai nebeliko kam paguost kraujuojančios širdies...

Tu ateik,  kai žemė slysta iš po kojų ,
Taip sunku ir nėr į ką jau atsiremt,
Tu ateik, kai maldą aš kartoju,
Ir kai dieną, o ne naktį, pradeda jau temt.

Tu ateik, kai nežinion jau grimzta kojos,
Kai viltis palieka jau antrais namais,
Kai kasdien įkyrios mintys persekioja
Ir svajonės virsta laužo pelenais...

Kasdien vis laukiu – dar, manai, per anksti?-
Išklausyt plakimo dūžtančios širdies
Tu ne mano, išsvajotas, ramsti,
Tu  šešėlis buvęs mano praeities,
Tu ne mano išsvajotas, ramsti...