Birutė Jasinskienė

jasinskiene2

Mokiausi Kupiškio rajono, Subačiaus vidurinėje mokykloje. Linkau į humanitarinius mokslus, buvau literatų būrelio pirmininkė, savo eiles, straipsnius rašiau į vietinę spaudą. Mano jaunystės eilėraščius nusinešė Tėviškėje kilęs gaisras...
Svajojau tapti pedagoge ar žurnaliste, bet suabejojusi savo jėgomis, įstojau į Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, įgijau akušerės specialybę.

Kūryba - tai, kas mane užburia, sykiu veda į priekį ir globoja. Kai aš netenku galvos dėl ko nors, ką myliu, mėgstu, dėl ko kenčiu, ką prarandu, ko ilgiuosi, ką išgyvenu, tampa lyg aistra, kuri nutiesia kelius į kūrybą, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mane pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų ar abejonių, tada viską išlieju ant balto popieriaus lapo... Jeigu ne kūryba, aš būčiau lyg laivas sustingęs negyvoje nuobodulio jūroje, todėl į eiles sudedu viską lyg kraičių skrynion: kas iki šios dienos skauda, kas kartais neduoda užmigti naktį, kas širdin nusėda, lyg ant baldų dulkės... Priimkite mane tokią, kokia esu...

Laiminga tampu, kai kuriu, rašau. Mano pirmoji knyga - „Palieku dalelę savęs, " išleista 2007 m. (eilės ir miniatiūros iš vienos raidės), antroji - „Likimo vingiais" - išleista 2013 m. (eilės, miniatiūros, publicistiniai straipsneliai),  trečioji - „Bėgantis laikas" (eilės), išleista 2016 m., ketvirtoji knyga - ,,Širdies kelionė", išleista 2018 m..

Štai pasineriu į akląją naktį
Ir paskęstu sapnų aš glėby,
Su manim juk buvai tu šią naktį,
Gražius žodžius užrašęs širdy...

Vėjas daužos su vėtrom už lango,
Ir mėnulis jau ritas  žemyn,
Mažais žingsniais  šokdami tango,
Lyg šešėliai šmėžuojam tolyn.

Nugrimztu aš į juodąją naktį
Ir svaigiam kvaituly jau dūstu
Taip bijau tų svajonių netekti,
Ne tave, o save pusiau dalinu...

Vėjas daužos patamsy už lango,
Tavo rankos vis veda pirmyn,
Taip gražiai sušokau  šį tango,
Ne viena! O kartu su tavim.

Gaila busti ir sapno netekti,
Pasijust, kad viena su savim...
Lai kartojas šis sapnas kas naktį,
Kad dar kartą sušokt su tavim!

Mintys sukryžiavę ginklus,
Grimzta tamsoje nakties,
Sapnuose matau paminklus,
Jau palaidotos vilties...

Kabinuos  nagais į žemę,
Kad išlipus iš duobės,
Taip slėgmuo krūtinę slegia,
Trūksta oro. Kas padės?

Karčią ašarą nurijus,
Prašau Dievo dar vilties,
Kai pražys upėj lelijos,
Gal likimas man padės?

Kiek širdy randų išlieka,
Po bemiegės tos nakties,
Kai ramybės nebelieka
Ir nebėr viduj vilties...

Išraudojau savo raudą,
Nepagydamos ligos,
Dieve mano, kaip man skauda,
Nepaimki man dar Jos...

Tu dar buvai negimęs, bet buvo jutimas,
Kad gimsi labai lauktas ir švelnus,
Kasdien jaučiau širdutės aš plakimą,
Giliai širdy tikėjau - gims sūnus!

Atidaviau aš Tau šaknis ir savo širdį,
Man Tavo artumoj užgydavo siela,
Dabar esi labai toli ir nebegirdi,
Kaip be Tavęs išaušta vėl diena.

Paviliojo sunkūs ir svetimi tie toliai,
Daug metų gyveni svečioj šaly,
Kas kartą vis rečiau grįžti namolio,
Tačiau kasdieną su manim esi širdy...

Priimki iš Mamos šį ilgesingą laišką,
Žodžius rašytus ne ranka, o širdimi,
Priimk ir ilgesio didingą raišką,
Vėju nulėksiu pas Tave tik mintimis.

Laiko laiptai mūsų gyvenimą jau neša,
Akių ežeruos išpiltas  mėlynas dangus,
Nežinau, kokią  neši gyvenimo tą naštą,
Bet man esi brangiausias Tu žmogus!

Atėjai per patį žydėjimą vyšnių,
Jautri ta širdis - nemokėjo meluot,
Maniau, su rudeniu vėlei sugrįši
Ir savo laike nemokėsi vėluot...

Taip sunku buvo sutikt vėl tave,
Širdy jaučiau, kad jau pavėlavau,
Rankas tiesei, ne į save, o į mane,
Svajones dalinai ir man, ir sau.

Dabar nakty supyksta, net šešėliai,
Kad šiltos rankos jau manęs neglaus,
Sekundės lekiančios negundys vėlei
Prabėgęs laikas argi mūs belauks?

Išėjom vieni į vingiuojantį kelią,
Palikę jausmus amžinybės tyloj,
Tepaliks židiny rusent mūs ugnelė,
Nušviesdama kelią  naktų nežinioj.

Žaižaruos tos šiltos, melsvos akys
Ir pasiliks tikri, ištarti  tavo žodžiai.
Lai atminty paliks tas jausmo alkis,
Trapi mergaitė iš Terpeikių sodžiaus...

Taip kvepia liepų žiedais
Kaip medum iš pirmojo korio,
Nesakykit, kad grožio mažai,
Vakarais žiogas smuiku užgroja.

Bijūnai nubarsto  nedrąsiai žiedus,
Gėlynuos pakvimpa jau mėtom,
Vasarėlės jau greit nebebus,
Brisim per rudenį lapais nusėtą.

Obuoliais pakvips Tėvo sodas,
Jurginai prie šulinio pražys,
Tą nostalgiją gersiu taip godžiai,
Prisiminimai vėl širdį draskys...

Kaip norėčiau sugrįžt vėlų rudenį
Ton bakūžėn, kurioj gyvenau
Ir suradus vaikystės tą dubenį,
Nepaleist jo iš rankų daugiau!


Bet kad nieko tenai neberasiu,
Tarp žolynų supus jau obuoliai,
Pabandyčiau ten žengti nedrąsiai,
Laikas klaustų: „Kur lyg šiolei buvai?“

Mūsų meilė pasaką skleidė
Pačiais įvairiausiais žiedais,
Ji bėgo per dangų apsvaigus,
Žvaigždynų nusėtais vaizdais.

Liko auštančio rytmečio brydė,
Ant gyvenimo bėgių tuščių,
Ieškojom tartum pasiklydę,
Pačių nuostabiausių vilčių.

Tavo rankos buvo taip šaltos,
Bet nuo jų stipriai degiau,
Išėjau iš tos meilės sugelta
Ir sušalus labiau nei anksčiau.

Kai pavargus viltis vijo viltį,
Nemokėjau tada jau meluot,
Negalėjau taip greit užgesinti,
Nei palikt, nei kitai atiduot...

O dabar pavargus į tolį skubu,
Kelias ilgas, nežinomas laukia,
Gal susitiksim netyčia abu,
Medžių šešėliais nusėtoj palaukėj...

Čirškia svirplys prie seno svirno
Ir pilkų kiečių kvapas toks aitrus,
Į širdį lyg aštriu peiliu stuksena:
Nei gėlynų, nei grožio nebebus...

Gandras kas metai lizdą suka,
Kodėl jis nepalieka šių namų?
O naktį dar pelėdos ūkia,
Tik aš seniai jų balso negirdžiu.

Nebematau, kaip aušta rytas,
Kaip sutemos apgaubia namelius,
Kaip Tėvo dalgis, rankom padarytas,
Į pradalgius guldydavo  javus...

Kaip skanūs buvo Mamos barščiai!
Ant ajerų duonelė iškepta!..
Boluodavo iš tolo bėrio karčiai
Ir  vyšniomis suknelė ištepta...

Kodėl negailestingai laikas bėga?
Metus užversdamas, lyg knygoje lapus,
Išsaugota išliko Tėvo tik sermėga,
Netgi į praeitį sugrįžti laiko nebebus...

Apsvaigęs ilsis tamsus kambarys,
Naktis juoda, sparnus išskleidus,
Ar praeitin atvers dar kas duris,
Kai mėnuo bus nenusileidęs?

Užsimetu aš seną Mamos skarą,
Baltam rūke bandysiu paklajot,
Ramybės būsenoje būti šitaip gera!
Nebesinori eiti priekin, nei sustot.

Mintimis pasiekiu seną gryčią,
Juodos nakties sparnais apgaubtą,
Durų rankeną paklibinu netyčia,
Tylu! Pasijuntu nakties apgauta...

Jau nuo rasos sušlampa kojos,
Žiogas mįslingas smuiku groja,
Žinau, kad ilgesys kasdien kartojas,
O praeitis vis magiška ranka pamoja.

Rasos šiltu tyrumu apsiprausus
Į kambarį apsvaigusi grįžtu,
Be nuodėmės ir nieko nesiklausus,
Širdies svajones lyg raktu užrakinu...

Aš kalbėsiu, o tu patylėk,
Kaip tyli laiškai tie nebylūs,
Gal juodvarniu juodu atlėk,
Kol randai neatšalę ir gilūs...

Aš matysiu, kaip tu iš žiedų
Nuskinsi man didelę puokštę,
Dar ir šiandien pamiršt negaliu,
Kaip tą pirmąją ašarą šluostei.

Kodėl šalimais vis šešėliu eini?
Kraičių skrynioj laiškai neprabyla,
Medžių lapuose vėju šnari,
Šlamesys man brangesnis už tylą.

Brendu per upę savon praeitin
Ir pametu tavąją puokštę,
Taip stipriai likimas įgnybo širdin,
Nematai, kas man ašaras šluosto...

Taip ir sukas dienų karuselė,
Tu nurimęs tyli, aš tą patį kalbu,
Negirdi, kas gyventi iš naujo prikėlė,
Kaip per upę tą pačią kasdieną brendu...

Laikas negailestingai slenka,
Nieko nesitikiu iš ateities,
Tiek visko būta, kad užtenka,
Prigludus laukti tik vilties.

Dieną  pakeičia  vakaras,
Nakty neberandu savęs,
Laukimas tartum daktaras,
Užtrauks negyjančias žaizdas.

Išaušta diena vis kitokia,
Džiaugies su nerimu pilku,
Ant stalo obuoliai prinokę,
Bet jų prakalbint negaliu!

Nuodėmklausiu pabūt sunku,
Daiktų, kurie  nebylūs,
Šiandieną viskas ką turiu,
Tai vakarai, skausmingai tylūs...

Ir tu geriau truputį pailsėk,
Lai liūdesys nuskrieja kloniais,
Tik nepamiršk, pavargusi atlėk,
Viltie, mažai palikusi malonės...