Birutė Jasinskienė

jasinskiene2

Mokiausi Kupiškio rajono, Subačiaus vidurinėje mokykloje. Linkau į humanitarinius mokslus, buvau literatų būrelio pirmininkė, savo eiles, straipsnius rašiau į vietinę spaudą. Mano jaunystės eilėraščius nusinešė Tėviškėje kilęs gaisras...
Svajojau tapti pedagoge ar žurnaliste, bet suabejojusi savo jėgomis, įstojau į Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, įgijau akušerės specialybę.

Kūryba - tai, kas mane užburia, sykiu veda į priekį ir globoja. Kai aš netenku galvos dėl ko nors, ką myliu, mėgstu, dėl ko kenčiu, ką prarandu, ko ilgiuosi, ką išgyvenu, tampa lyg aistra, kuri nutiesia kelius į kūrybą, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mane pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų ar abejonių, tada viską išlieju ant balto popieriaus lapo... Jeigu ne kūryba, aš būčiau lyg laivas sustingęs negyvoje nuobodulio jūroje, todėl į eiles sudedu viską lyg kraičių skrynion: kas iki šios dienos skauda, kas kartais neduoda užmigti naktį, kas širdin nusėda, lyg ant baldų dulkės... Priimkite mane tokią, kokia esu...

Laiminga tampu, kai kuriu, rašau. Mano pirmoji knyga - „Palieku dalelę savęs, " išleista 2007 m. (eilės ir miniatiūros iš vienos raidės), antroji - „Likimo vingiais" - išleista 2013 m. (eilės, miniatiūros, publicistiniai straipsneliai),  trečioji - „Bėgantis laikas" (eilės), išleista 2016 m., ketvirtoji knyga - ,,Širdies kelionė", išleista 2018 m..

Dilgina krūtinę pikti žodžiai,
Be kaltės jie man ištarti,
Gaudau juos kaip orą godžiai,
O sieloje jau viskas taip apkartę...

Skaudūs žodžiai - ką jie gali?
Tarsi žaibas ant mano peties,
Žodį, kaip tyrą rasos lašelį,
Širdyje laikai ir su savim nešies.

Juk žinai, pirmiausia būna žodis,
O paskui - diena, kalba ir mes,
Geras žodis - kelią tau parodys,
Piktą žodį vietoj akmenio numes…

Argi būtų dar kažkur žmogus?
Artimas mana širdim ir siela,
Mūsų vingiuose tas kelias toks painus,
Gražių žodžių pasiilgau, mano mielas!

Tam kely žinau tikrai esu viena,
Nelemta mums gyvent kartu po saule,
Ar prišauks tave ši gailesčio daina,
Nakties sapnų tokia saldi apgaulė...

Maniau, gimiau palaiminta likimo,
Biržely - juodo kaspino dienoj,
Ant aukšto kalno aidas net prikimo,
Kiek buvo šurmulio mažoj troboj...

Gyvenimas sėkmingai vystykluose vystė,
O Mamos šiltos rankos glaudė prie širdies,
Prabėgo greit nenuorama, grakšti jaunystė,
Mažai prigludusi prie vyriško peties.

Kai laikas atnešė į metų brandą
Ir sielą varstė lyg rožių dygliai,
Užsimečiau aš storą odos skrandą,
Kad tie spygliai nesmigtų per giliai...

Širdim it žaibu plėšiau juodas sutemas,
Kasdien uždegdama dar žiburį vilties,
Sunkus tasai likimas, bet taip buvo būtina,
Kitaip nebeištvėrus būčiau tokios sumaišties.

Gyvenimas trapus, kaip voro tinklas
Ir vieversio giesmė rytais pritilus,
Džiaugsmų ar negandų vainikais apipinti,
Laimingi būkime visi palaiminti likimo....

Pavasaris pynėsi su vasara,
Į kvapnią, ilgą kasą jazminų,
Rasos lašeliai, tartum ašaros,
Krito ant ištiestų tavų delnų...

Gegužė - akį melsvą merkė,
Bučiavo lūpas paslapčia,
Net patalą paklojo žalsvą,
Kad nesušaltume nakčia.

Birželis - maudėsi rasoj žolės,
Plyšo voratinklių tinklas,
Žieduose pražydusios gėlės,
Vakaras suposi pilkas...

Liepoje - verps metų praeitis,
Ilgesio gijas per degančią širdį,
Nudilginus sielą pilka lemtis,
Gervuogių vynu nugirdys.

Rugpjūčio šiltas, gaivus lietus,
Nuplaus pečius tartum pavasarinis
Ir skris į tolimus, šiltus kraštus,
Nesuprasto ilgesio paukštis laukinis.

Štai ir išspręsta vasaros baigtis,
Gebėjimas dar skristi drugeliu,
Lai niekad nebegrįš pikta lemtis,
Kad nenukrisčiau ant spyglių...

Prakiūra debesys virš stogo,
Į širdį smelkias jau ruduo,
Gal man vienai tiktai atrodo -
Šaltesnis net rasų vanduo.

Žiogai rečiau smuiku užgroja
Ir Paukščių Takas toks ryškus,
Lai paskutinė jų simfonija,
Nusirita per žemę ir miškus.

Dažnos liūtys talžo vasarinį grožį,
Dengia rūko skraistę vakaro vėsa,
Ne gėlių margumas ar gražumas rožės-
Mūsų būvis mielas, kaip laukų rasa.

Vėjas baukščiai blaško bijūnėlio žiedą,
Sklidini beržynai liūdesio slogaus,
Jau aprimo paukščiai, net mažiau užgieda,
Bet dainuoti gali dar širdis žmogaus...

Subangavo žemė rasomis pažirus,
O laikas sugniaužė vakaro eiles,
Pašnabždėjo vėjas, kad gamta aprimus
Ir išbarstė mano surinktas gėles.

Ar gerai čia būsiu viską išdėliojus?
Koks išlikęs grožis vasaros naktų!
Neša laikas per laukus ir per šilojus,
Žiogo dainą supa ant paukščio sparnų...

Sklandė paukštė laukinė aukštai,
Sparnais karpė debesį juodą,
Pavargo širdis, be vilties ar žinai?,
Skandinu savo baimę paguodoj.

Laukinės paukštės pikta lemtis,
Kuri pasitiko žemėn nutūpus,
Užkliudė sparną juoda naktis
Ir pasiliko vienatvėj suklupus...

Sergėti reikia skrydį kiekvieno,
Piktos audros tegu neužgaus,
Te nepaliečia ir medžio kamieno
Ir neišduoda beribio dangaus.

Ant vilties ašies žemelė sukas,
Tik viltim žmogaus širdis gyva,
Kaip nublankęs senas atvirukas,
Kuriame jaunystė ir galva žila...

Koks gražus tas vasarinis rūkas!
Bet gražesnė danguje melsva spalva,
Tegu skrenda paukštė ir žemelė sukas,
Kaip nuo gero vyno svaigstanti galva...


Vėjas gena auštantį rytą,
Giesmę gieda šmaikštus vyturys,
Ilgesys audžia spalvą vis kitą,
Varsto gimtojo namo duris...

Prie užvertų durų minu,
Vieversėlių giesmė nenutyla,
Prisiminimais šiandien gyvenu,
Kad prie slenksčio sumindyčiau tylą.

Ir dangus toks skaidrus, kaip kadais
Ir vyšnia prie gonkų pražydus,
Užsitvėrus dar smilgos laikais,
Kad pasiekčiau raktus nepaslydus...

Lizduose kalens vis gandrai,
Pienės pumpuras sprogs iš pavydo,
Negyvenu tenai jau seniai,
Nemačiau, kaip tos vyšnios pražydo.

Ir sudie ištart negaliu,
Širdį drasko klaidus ilgesys,
Aplankyt mintimis tik galiu,
Net išgirst, kaip giedos vyturys...
....................................................

Liko namas apaugęs vijokliais,
Kur užaugom mergiotės viliokės,
Kur lūpos spindėjo lyg vyšnios,
Šiandien jau šešėliais ištryškę..

Semiu rieškučiomis aš tylą,
Į dangų kyla pilkas vyturys,
Tegul saulėtekiai prabyla,
O laikas varsto vėl duris...

Tenai kur senas kreivas beržas,
Parimęs laukia mūsų už tvoros,
Širdis nerimsta, kasdien veržias,
Nesuvaldydama gūsių tamsos.

Kur liko pirmas lūpų skonis,
Akimirkos, stebuklo šiluma,
Kur muzika nuskriejo kloniais
Ir palydėjo mus tyli daina...

Užmaršty ištirpo balso aidas,
Seniai tie žodžiai buvo ištarti,
Išbluko atminty ir tavo veidas,
Mano dalužėj spindi ašara karti.

Liko tas pats vingiuotas klonis
Ir ta pati, nerimstanti širdis mana,
Dar pasiliko tavo lūpų skonis,
Tai paskutinė mūs jaunystės dovana...

Sugersiu klaidžią vasarą jau į save,
Kai saulė nuriedės klevų paviršium,
Kai rytdieną gaivesnę  gerdama,
Jau sprangią tylą ir žodžius pamiršiu...

Skrendu kitais gyvenimo jau labirintais
Su pilka gervių juosta virš galvos,
Iš rudenio gėlių vainikas jau nupintas,
Tiktai gyvenimas apkartęs, argi jį nešios?

Vis persekios beviltiškas laukimas,
Mintys, nupintos iš naujų svajų,
Šypsos pavargęs nuo miglų likimas,
Vis klausdamas: „O kaip gi aš begyvenu?“

O atsakyti aš kasdien vėluoju,
Jis užkoduotas jau prigesusioj ugny,
Meldžiuos kas vakarą ir nemeluoju,
Tuos žodžius užrakindama savoj širdy...

Ir gyvenu jau vasaros pilkoj palydoj,
Rausta šermukšniai rudenio laukuos,
Sparnais mojuoja paukščiai pasiklydę,
Vis dar svaigina kvapas pamiškės žalios!

Paklausčiau aš bijūno žiedo,
Kur dingo Laimė iš namų?
Rašau toliau, nes nesimiega
Ir be eilių gyventi negaliu...

Paklausčiau gal rasos ant smilgos,
Kodėl krūtinėje pritrūksta oro?
Kodėl tos naktys tokios ilgos?
Ir kartais net gyvent nelieka noro.

Paklausčiau ir mažo žiogelio,
Kam groja jis palangėje sonetą,
Ryto žara tartum mergelė,
Užsiriša prijuostę siuvinėtą...

Nuskinsiu rožės žiedą paskutinį,
Gal jis sušildys ir mane paguos,
Lai vėjas griežia žiedlapių suktinį,
Pažėręs saują jau mano plaukuos.

Gal paklausti ryto, ar pienių pievos,
Išpaišyto rūko drobės balzganos,
Kad nurimtų viskas, nedaužytų sielos,
Kad širdis klausytų vyturio dainos.

Mano dienos lyg lietaus lašeliai,
Taip mįslingai jie per skruostus laša,
Pažymėti liks nuo jų visi takeliai,
Te krūtinėj skausmas pamažėle mažta...

Iš vakaro rasos žvaigždes išausiu,
Mėnuliui dylant leisiu saulei patekėt,
Kas skaudžiai raižė širdį prisiminsiu
Ir ateities paklausiu, ką galiu mylėt?

Kai kildama rasa nuo pievų,
Apgaubia rūko balta skarele,
Neliko kvepiančių baltų jau ievų,
Tik liko mano dabartis kalta!..

Brendu iš vasaros tiesiog į rudenį
Su nuoskaudų prikrautu bagažu,
O kaitrų vasaros vidurdienį
Ant jo prisėdu - kaip gražu!

Kodėl likimas nepaduoda rankos?
Vienai keliauti taip sunku,
Kai debesys pajuodę trankos,
Tai tiesiai einu, tai klumpu...

Žinau tik viena - nebejungs mūs kelias,
Iš tos rasos nebeišausiu tau žvaigždžių,
Kai kojos grimzta, mintys velias,
O jausmas nepaliečia mudviejų širdžių...