Birutė Jasinskienė

jasinskiene2

Mokiausi Kupiškio rajono, Subačiaus vidurinėje mokykloje. Linkau į humanitarinius mokslus, buvau literatų būrelio pirmininkė, savo eiles, straipsnius rašiau į vietinę spaudą. Mano jaunystės eilėraščius nusinešė Tėviškėje kilęs gaisras...
Svajojau tapti pedagoge ar žurnaliste, bet suabejojusi savo jėgomis, įstojau į Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, įgijau akušerės specialybę.

Kūryba - tai, kas mane užburia, sykiu veda į priekį ir globoja. Kai aš netenku galvos dėl ko nors, ką myliu, mėgstu, dėl ko kenčiu, ką prarandu, ko ilgiuosi, ką išgyvenu, tampa lyg aistra, kuri nutiesia kelius į kūrybą, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mane pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų ar abejonių, tada viską išlieju ant balto popieriaus lapo... Jeigu ne kūryba, aš būčiau lyg laivas sustingęs negyvoje nuobodulio jūroje, todėl į eiles sudedu viską lyg kraičių skrynion: kas iki šios dienos skauda, kas kartais neduoda užmigti naktį, kas širdin nusėda, lyg ant baldų dulkės... Priimkite mane tokią, kokia esu...

Laiminga tampu, kai kuriu, rašau. Mano pirmoji knyga - „Palieku dalelę savęs, " išleista 2007 m. (eilės ir miniatiūros iš vienos raidės), antroji - „Likimo vingiais" - išleista 2013 m. (eilės, miniatiūros, publicistiniai straipsneliai),  trečioji - „Bėgantis laikas" (eilės), išleista 2016 m., ketvirtoji knyga - ,,Širdies kelionė", išleista 2018 m..

Išbučiuok manas raukšleles,
Mūsų metų didelį turtą,
Niekur kelias kitur nenuves,
Nors dairysies tarytum užburtas...

Lekia metai, lyg gulbėmis skrenda,
Apkabinti žmogaus gerumu
Ir palieka širdy gilų randą,
Jis neskauda, pakol mes abu.

Apkabink per pečius, apkabink,
Atsakysiu aš tau tuo pačiu,
Nuo negandų, vėjų apgink,
Aš priglusiu prie tavo pečių.

Ramins, glamonės laukų vėjas,
Mėnuo žils paslaptingas nakčia,
Šaukiau tavo vardą, ar tu negirdėjai?
Esi pasaka mano, svajonė, kančia...

Paskubėkim, kol dar vyturys,
Užkimusią giesmę vis gieda,
Lai dar žiba širdy žiburys
Ir tie metai lyg ratai terieda.

Išbučiuok manas raukšleles,
Nesijausiu maža, nelaiminga,
Priglusiu stipriau prie tavęs,
Mūsų metų ruduo taip turtingas!

Jau greit pražys vėl sodai
Ir sudūlės danguj delčia,
Tiktai akimirkai man pasirodė,
Kad vėl laiminga - kurgi ne!

Siekiau vilties - nepavėlavusi
Svajonių rojun patekau,
Maniau lemtis nebus apgavusi,
Nuo Laimės gurkšnio apkvaitau...

Svaigo galva tarsi nuo vyno,
Širdį sudilgino šalta rasa,
Beprotiškai tada svaigino,
Tie žodžiai - Laimė netikra.

Skubėjome į vasarinį lauką,
Grojo aistra - atodūsių lauke,
Dabar jau niekas nebelaukia
Paskendome abu savam laike.

O taip norėjau būt laiminga,
Skraidyt lyg paukštė - kurgi ne,
Gal sapnas buvo? Nieks nedingo,
Už kampo dyla vėl delčia...

Mamyte, man labai sunku,
Šį laišką aš rašau vėl Tau,
Nepyk, jei eidama klumpu
Ir prošvaistės nebematau...

Su kuo gi man pasikalbėti,
Kai kambary tyla ir vienuma?,
Kam skaudžią širdgėlą išlieti,
Kada manoj širdy jau sutema.

Nebegirdi, kaip vėjai šlama,
Jau greit pavasaris atjos,
Kada gerklėj nebėra amo
Ir sielai trūksta atgaivos...

Jei šalia būtumei, suprastum,
Pasidalintum negandas pusiau,
Ką prarasiu, gal Tu surastum,
Nes viena likt labai bijau...

Kodėl šiandien širdis nebyli,
Tavęs aš klausiu - Tu nutyli?
Tylėk, miegoki ir palauki,
Ateisiu aš, tiktai vardu pašauki...

Dar kalbins upės ajerai,
Žiogas ims smuiku groti,
Tik gal sugrįžtu per vėlai,
Telauks dar vakarai migloti.

Vienišas vieškelis vis mena,
Kad reiktų grįžti į namus,
Nebelauki pavargusi, Mama,
Susitiksim tiktai anapus...

Greit nuvarvėjo mūs laikas,
Kaip iš korio bičių medus,
Žvelgiu į praeitį paklaikus,
Kito gyvenimo jau nebebus.

Baltą žvakelę šventą degsiu,
Kaip padėką už viską, ką turiu,
Ant kapo daug gėlių prisegsiu,
Ištarsiu tyliai, kaip Tave myliu.

Taip skaudžiai smelkia širdį,
Gyvai pasveikinti nebegaliu,
Nes Tu, Mamyte, jau negirdi,
Suklupsiu su malda ties kapeliu...

Gimei Tu tam, kad būtumei laiminga,
Labai laukta, svajota, mylima,
Tegu ir šiandien Laimės Tau nestinga,
Nes aš, kaip Tavo angelas visad šalia.

Tavo gyvenime te pildos visi norai,
Kad Tava širdis svajotų ir mylėtų,
Kad metai gražūs į tolį neskubėtų,
O gėris ir švelnumas lūpomis kalbėtų.

Lai dabartis tik saulei atsiskleidus
Ateis per tiltus mūsų išminties,
Tebus tik šypsena ant Tavo veido
Ir mano angelas sparnus išties...

Gyvenimas tegu Tau neša pilną
Taurę sveikatos, Laimės ir skalsos,
O Tavo širdį didelę ir kilnią,
Lai mano šventas angelas globos!

Gyvenime linkiu sparnuoto skrydžio,
Džiaugsmo ir mėlyno vilčių dangaus,
Gražių svajonių tokio tikro dydžio,
Kaip balto mano angelo brangaus...

Dukryt, myliu Tave labiausiai iš visų,
Šiandien sveikatos, Laimės aš linkiu,
Saulėtos nuotaikos ir metų daug šviesių,
Aš Tavo angelas - globosiu , Tave apkabinu...

Išlydėsiu į tolstantį kelią,
Tik leiski ranka palytėti,
Vėl vasara keičia takelį,
Ne pavasario reik pavydėti.

Kažkada gera buvo pajausti
Ir džiaugsmo, ir ašarų skonį,
Prie savo lemties prisiglausti,
Pakol dar širdy tebestovi...

Lai gera dar būna gyventi,
Nors metai paženklino kūną,
Manau nepajėgsim pasenti,
Raukšlių širdyje juk nebūna.

Išlydėsiu! Negrįžki - neverta,
Kas blogo seniai nutylėjom,
Pasiliks tiktai durys užvertos,
Kol ištalžys liūdesį vėjas...

Šiandien pasiutiškai gera turėti,
Gražią viltį ir geliančią kančią,
Suskilusiom lūpom šnabždėti,
Maldas su Motulės rožančium...

Šoka lašai ant vandens,
Laumžirgis smuiku užgroja,
Saulė audžia spalvas rudens,
Iš dangaus vaivorykštė moja.

Apraizgyti tingaus voro tinklu,
Atsirėmę į Lėvenio tėkmę,
Blaškomi gyvenimo vėjo audrų,
Rieškučiomis gaudome sėkmę.

Ji klampi kaip bičių medus,
Kaip paukštis iš narvo išskridęs,
Ar svaigi, kaip viskis brandus,
Kaip šešėlis migloj pasiklydęs...

Kai sugrįšim prie žydinčių vyšnių,
Tenai lauksim sėkmės nuostabios,
Užsiklosim rūku vakarykščiu,
Ar sugausim prie saulės kaitros?...

Artėja metų sutemos be jausmo,
Paskendę tarp linguojančių žiedų,
Apkurto ausys nuo bedvasio gausmo,
Jaunystės juoką tik sapnuos girdžiu.

Žirgo šuoliais - gyvenimas prabėgo,
Atrodo tik buvau pašėlusiai jauna,
Tas pajutimas dilo, rimo, slėgė
Ir net mėnulis žilo su manim nakčia...

Taip spėriai sukos kasdienybės ratas,
Jo girgždesys nežmoniškai dyglus,
Kur dingo tas užburtas laiko raktas?
Lai atrakina mums dar likusius metus.

Taip skuba, bėga sutemos apgirtę,
Nutyla vakaro graži žiogų malda
Ir liekame lyg ratai Grįžulo apvirtę,
Suspindę vėl nauja vilties spalva...

Kam leidai man sugauti viltį?,
Kad nors dainoj išlikčiau tavo,
Bet žvaigždės jau pradėjo tirpti
Ir samanos ant stogo sužaliavo...

Kam leidai pastatyt svajonių pilį?,
O ilgesiui po pilku dangumi stovėti,
Jau sužaliavę medžiai pakelėj nutyli,
Iš ilgesio net paukščiai nežada čiulbėti...

Kam palikai man vasaras basas?
Ir upėje gilius krantus, duobėtus,
Kai nuo akių aš braukdama rasas,
Mačiau, kad mus gyvenimas dar vėtys.

Tegu atodūsių lauke - viltis užgroja,
Ateik ir paskubėk į vasarinį lauką,
Pasižiūrėk, ant švyturio žuvėdros moja
Ir mūsų meilės laivas vėl atplaukia...

Rugiuose rausvas aguonas sėsiu
Ir palūkėsiu, kol pavargs šiaurys,
Kai pavargus miglose prisėsiu,
Nudažytas saulės spindės kambarys.

Myliu gražų vasaros gėlių vytimą,
Paukščio sparną skriejantį miškais,
Rausvom aguonom pieštą kilimą,
Kvepiantį paklydusiais tavo laiškais...

Tegul kuždasi rausvos aguonos,
Pasislėpę priešaušrio pilkoj delčioj,
Lyg nepamiršę šilto, gero jausmo,
Juodom akelėm mirksi paslapčiom.

Taip norėč gyventi be skausmo,
Kai ramybės spaudas jau vėsus,
Siela palytėta laisvės jausmo,
Lai suranda jaukesnius namus.

Kas buvo, to man jau tikrai nereikia,
Pakibo ašara mirksny blakstienos,
Lai lemtis naują viltį dar suteikia,
Su džiugesiu ir Laime slenka dienos...