Birutė Jasinskienė

jasinskiene2

Mokiausi Kupiškio rajono, Subačiaus vidurinėje mokykloje. Linkau į humanitarinius mokslus, buvau literatų būrelio pirmininkė, savo eiles, straipsnius rašiau į vietinę spaudą. Mano jaunystės eilėraščius nusinešė Tėviškėje kilęs gaisras...
Svajojau tapti pedagoge ar žurnaliste, bet suabejojusi savo jėgomis, įstojau į Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, įgijau akušerės specialybę.

Kūryba - tai, kas mane užburia, sykiu veda į priekį ir globoja. Kai aš netenku galvos dėl ko nors, ką myliu, mėgstu, dėl ko kenčiu, ką prarandu, ko ilgiuosi, ką išgyvenu, tampa lyg aistra, kuri nutiesia kelius į kūrybą, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mane pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų ar abejonių, tada viską išlieju ant balto popieriaus lapo... Jeigu ne kūryba, aš būčiau lyg laivas sustingęs negyvoje nuobodulio jūroje, todėl į eiles sudedu viską lyg kraičių skrynion: kas iki šios dienos skauda, kas kartais neduoda užmigti naktį, kas širdin nusėda, lyg ant baldų dulkės... Priimkite mane tokią, kokia esu...

Laiminga tampu, kai kuriu, rašau. Mano pirmoji knyga - „Palieku dalelę savęs, " išleista 2007 m. (eilės ir miniatiūros iš vienos raidės), antroji - „Likimo vingiais" - išleista 2013 m. (eilės, miniatiūros, publicistiniai straipsneliai),  trečioji - „Bėgantis laikas" (eilės), išleista 2016 m., ketvirtoji knyga - ,,Širdies kelionė", išleista 2018 m..

Liko žodžių netartų glėbiai,
Kuriuos nunešė pritilę vėjai.
Geso žvaigždžių žiburiai
Ilgesio vingy ryškiai žibėję.

Žingsnių aide stiprus virpulys,
Akimirkų laiškais pasibelsiu,
Rytais, kur pragys vyturys,
Sušalusiom kojom pareisiu.

Su jausmais širdy įrištais,
Jaunystės trupinius surinksiu,
Ašarotų žiedų margais takais
Grįšiu, kur buvo man linksma.

Sunku, bet tenai aš einu,
Akim paglostau obelėlę.
Tą šviesų ilgesį delnuos nešu,
O liūdesį aš atiduodu vėjui.

Te kiekvieną pavasarį žydi,
Šilti vėjai palaukėm plasnoja.
Akim palydi drugio skrydį
Ir želmenys sudygt nevėluoja.

Šešėli, alkanas prisiminimų,
Kodėl sukiojies ties manim?
Nusiraminti negaliu sugrįžusi
Iš tėviškės namų,
Nušvitusių saulėtekių ugnim...

Atskriski ant paukščio sparnų,
Kai bėgs pavasaris pašlaitėm,
Rašau laišką ant upės bangų,
Tikiuosi, kad gausi jį greitai.

Ir žinau, kad kelią seną rasi,
Tenai, kur gervės vėlei klykia,
Žadėtų pažadų jau neberasi,
Rasos papievių, kaip jaunystėj.

Čionai tik paukščių keturbalsė
Giesmė per žemę išsilies.
Mūsų kely saulėlydis uždelsęs
Gal vyturio giesmėj išblės?

Šiandien jau neišdrįsi manęs
Tam meilės glėby geidulingam
Nešt per pavasario tyrų erdves
Senom brydėm, pažįstamais vingiais.

Atskriski ant paukščio sparnų,
Taip noriu tave vėl pašaukti.
Po išsidraikiusių šėlsmo audrų
Likai vėjo genamas paukštis...

Paimki mane vėl už rankos
Kaip tą vakarą veskis į šilą.
Širdis vis krūtinėje trankos
Ir į naktį panirkim nebylią.

Toj nakty vaikšto mėnulis,
Mėnesieną po šaukštą pilsto.
Rankos tuščios - liko tik nulis,
Lai širdis nuo vargų nepailsta.

Norėčiau nors kartą pakilti
Iš aukštai į žemę žiūrėti,
Gal iš naujo galėčiau pamilti
Tave it spygliuotą erškėtį.

Aš vis bėgu, o tu ar pagausi?
Mano bangą neramią ir linksmą,
Tos bangos it midaus paragausi,
Nuo ilgesio, manau, tau nelinksma.

Kad pajaustum saulę ir lietų,
Praradimus visus, kad pamirštum,
Savo žemę ir žmones mylėtum,
Kas dar liko širdy pasiimtum.

Toks baltas žiemos fonas,
Šviesu, nors seniai sutemo.
Mėnulio pjautuvas plonas
Tyliai pakimba virš namo.

Žemė pavargusi miega
Nėriniuota skara užsiklojusi.
Brenda šešėliai per sniegą
Sunkiai kilnodami kojas.

Kas supras pavargusią širdį,
Suskaičiuos bemieges naktis?
Kai minučių alsavimą girdi
Ir užmigt negali, kol prašvis.

Gyvenimas mūsų it sapnas,
Lyg skrydis drugelio, deja,
Ar vėjo nuneštas lapas -
Tik trumpas blyksnis laike?

Bėgs spėriai svetimos upės,
Svaigiai viržiai vėlei kvepės,
Spindulėlis iš rankų ištrūkęs
Nutūps ant vakarės žvaigždės.

Vakaras rimo ant rankų pavargęs,
Žemė kvepia po saulės laidos,
Palaukės kely klevas sužvarbęs
Klausosi posmų vėjo dainos.

Daužomos bangos gūsių piktų,
Griūdamos bėga į krantą,
Ilgėsimės mes kelių numintų,
Vėjo šneką be žodžių suprantam.

Ir supasi mintys - mįslingos klajūnės-
Ir varsto rožančiaus karolius,
Tokia prieblandos valanda būna,
Kai užgęsta saulėlydis toliuos...

Kas pasvers, ar atims kiek sudėta
Į šią naktį vilčių ir maldų?
Ar žinos, kad čia rankos grublėtos,
Rišo mazgą naktų vienišų?.

Iš anapus nakvynėn parskridę,
Lizde gandrai jau kalena,
Kiek likimų vingiuotoje brydėj
Lėvens pievoj žilvyčiai vis mena?

Dangus it žvaigždynų akys,
Kasvakar žvelgia į mane.
Styro pajuodusios šakos,
Vakaro žingsniai keliauja žeme.

Ramybės nakty pasisėmusi
Iš pilko rūko rytmetinio
Baltam vasariui ne poemą,
Tik šias eiles supyniau.

Ištirpo širdies nerimas,
Ieškant pėdsakų jaunystės,
Buvę svajonės vis mena,
Kad ne kartą buvo suklysta.

Ateik, prašau, į vakarinę tylą,
Dar nenutrūkę gijos praeities,
Dar leisk paliest nebylią stygą,
Gal ji netyčia tyliai suskambės.

Pabūkime, pakol atjos pavasaris,
Parbėgs slaptais jausmų takais,
Pabūkime, kai sprogsta, kalasi
Žali daigai po kelionių sparnais.

Laikas greitai visus palieka
Nepasakys man to niekas,
Kaip, rodos, paprasto dalyko,
Kiek tų pavasarių mums lieka?...


Mūs sodžiau, metų daug praėjo,
Tiek daug gyvenime mačiau,
Pilka sermėga kaba priemenėje,
Prisimena atodūsius, tačiau...

Toks pat, tik medžiai pasenėję
Ir šulinio svirtis taip sunki,
Nuskrieja žiedlapiai pavėjui,
Kaip ir tada, kai buvo šešeri.

Toks pat, nors laikas lekia
Ir spindesys blizgus langų.
Nukritę lapai ten ant tako
Lyg lauktų mano pėdų įmintų.

Kokia tyla, o mintys it drugiai,
Nurimsta tik glėby tylios nakties.
Šalta rasa nutiškę pradalgiai
Ir ašara dar sklidina vilties.

Te bus ten gera ir ramu,
Iš tolo akimis tiktai regėsiu.
Prie slenksčio tėviškės namų
Tik sielai savo surasiu pavėsį.

Nepaklausi, kaip aš gyvenu,
Juodi debesys perskrodė dangų,
Dar svajones kasdien kedenu
Kaip nudžiuvusį žiedą už lango...

Prisiliest laukimu tik galiu
Ir pajusti savo silpnumą,
Šaltą rasą ant kojų jaučiu
Kaip vyno išgerto stiprumą.

Vėjo šėlą pajuntu laukų,
Išbarsčiusį puokštę ramunių,
Nepaklausi, kaip aš gyvenu,
Lai blogiau tegul nebebūna.

Išskris paukščiai iš savo lizdų,
Sparnais skrosdami debesį pilką
Ir žemelė apsisuks vėl ratu,
Išbarstys baltą žiedlapių šilką.

Nepaklausi, kaip aš gyvenu,
Kasdienybę kantriai paglostau
Ir prie durų slenksčio minu,
Neretai karčią ašarą šluostau...

Šiltos rankos supo ir  vystė,
Glaudė švelniai prie širdies,
Tik laikmečio ta išdavystė,
Sielą tyliai lyg pirštais palies...

Į šį posmą svajones įausiu
Ir Motulės pasakas jaukias,
Saulės šiltą spindulį sugausiu,
Juo nušviesiu praeities tylas.

Ramią maldą, savo dainą viešą,
Meilę Mamai, savo tėviškei nešu,
Paukštį, medį ir astrus nupiešiu,
Ilgesį pagirdysiu rasos lašu.

Seklyčioje sušildavo mūs sielos,
Močiutės grožio drobėse.
Ir vasaros taip buvo mielos,
Tik laikmetis tenai nebenuves...

Jau seniai ten sodai nužydėjo,
O dienos bėgo pėdsakais šaltais,
Supas saulės spindulys nuo vėjo,
Plaikstos mano jau balti plaukų šilkai.

Ir taip spėriai vagia būtį laikas
Kasdien raižo širdį minčių įvijai,
Dirsčioji į veidrodį paklaikusi,
Kur  jaunystės grožį palikai?

Meldžias medžiai naktyje suklupę,
Tarytum jiems paskirtos šitos mišios,
Ar dar perplauktum sraunią upę,
Kai protas ir jausmai sumišę?

Randėjo metai nuoskaudom apvyti,
Tarytum stiklo šukės šaltame delne,
Jau viskas iškalbėta -ką bepasakyti?
Klaidi naktis apjuosia vėl mane...

Pasižiūrėki, ar matai - klevai pražilo?
O sniego pūgos nušarmojo mūs metus,
Sudužo Laimė kaip kimus aidas užu šilo,
Pakol suklupę medžiai meldėsi už mus.

Naktis žaismingais ilgesio takais vedžiojo,
Kartu su nemiga rimtėjo, augo, kilo
Neišdavė manęs, nei kiek neabejojo,
Dabar tik mano širdžiai reikia tokio draugo!