Birutė Jasinskienė

jasinskiene2

Mokiausi Kupiškio rajono, Subačiaus vidurinėje mokykloje. Linkau į humanitarinius mokslus, buvau literatų būrelio pirmininkė, savo eiles, straipsnius rašiau į vietinę spaudą. Mano jaunystės eilėraščius nusinešė Tėviškėje kilęs gaisras...
Svajojau tapti pedagoge ar žurnaliste, bet suabejojusi savo jėgomis, įstojau į Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, įgijau akušerės specialybę.

Kūryba - tai, kas mane užburia, sykiu veda į priekį ir globoja. Kai aš netenku galvos dėl ko nors, ką myliu, mėgstu, dėl ko kenčiu, ką prarandu, ko ilgiuosi, ką išgyvenu, tampa lyg aistra, kuri nutiesia kelius į kūrybą, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mane pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų ar abejonių, tada viską išlieju ant balto popieriaus lapo... Jeigu ne kūryba, aš būčiau lyg laivas sustingęs negyvoje nuobodulio jūroje, todėl į eiles sudedu viską lyg kraičių skrynion: kas iki šios dienos skauda, kas kartais neduoda užmigti naktį, kas širdin nusėda, lyg ant baldų dulkės... Priimkite mane tokią, kokia esu...

Laiminga tampu, kai kuriu, rašau. Mano pirmoji knyga - „Palieku dalelę savęs, " išleista 2007 m. (eilės ir miniatiūros iš vienos raidės), antroji - „Likimo vingiais" - išleista 2013 m. (eilės, miniatiūros, publicistiniai straipsneliai),  trečioji - „Bėgantis laikas" (eilės), išleista 2016 m., ketvirtoji knyga - ,,Širdies kelionė", išleista 2018 m..

Iš pavasarinių gūsių oro,

Iš beržų tekančios sulos,

Iš didelių troškimų, noro

Nebegrąžinsiu niekam aš skolos!

 

Iš rausvo saulės apskritimo,

Iš vėjo šuolių virš uolos,

Iš pakilimų ir kritimų

Nebegrąžinsiu jau skolos...

 

Ir kai pražys alyvos žiedas,

Kiek jų nuskinta – pamiršai?

Ar dviese burdavom, ar vienas,

Kiek aš skolinga, gal žinai?

 

Iš kūno sopulio keistoko,

Naktimis klykiančio apuoko,

Iš meilės, laimės sutryptos,

Manau, kad lieku be skolos...

Ant paukščio sparnų ištiestų

Aš parašysiu ilgą laišką,

Ant laumės juostų išaustų,

Raides dėliosiu, kad būt aišku,

Ant skliauto mėlyno dangaus,

Žvaigždėm rašyt bandysiu,

Ant žemės juodulio brandaus,

Pasėtu grūdu užrašysiu,

Ant upės burbulų skaidrių,

Lietaus lašais praeisiu,

Kad neištrinčiau tų raidžių,

Gal upės tėkmę keisiu...

Ant medžio tošies atplėštos,

Aš laišką baigt išdrįsiu,                         

Ką parašysiu – laikas sužinos,

Tavęs atleist tepaprašysiu...

Ant balto sniego pėdos išrašytos,

Praeivio, paukščio ar žvėries,

Išaušta snaigėm nubarstytas rytas,

O kas surinko trupinius širdies?

Prisilietimas, bučinys lig skausmo,

Iš praeities atplaukia vis dažniau,

Ar galima pamiršti šitą jausmą?

Kada mylėjau, o gal tik maniau...

Prisiminimais nyksta sniego takas – 

Brendu aš juo pėdas palikdama,

Ar nematai?  Nejaugi aklas?

Tai meilės sniegena pakilo klykdama...

Į širdį prasiskverbia keistas jausmas,

Lyg vis stovėčiau po šarmojančiais beržais,

Prisilietimas, bučinys lyg skausmas,

Ir sniegas krintantis sidabro piešiniais...

Kur tik einu, ta sniegena kartoja:

„Juk Meilė tavo tai pasiekiama ranka“,

O jai aš atsakau: “ Brangioji,

Nutirpo sniegas, nemeluok, gana!“