Birutė Jasinskienė

jasinskiene2

Mokiausi Kupiškio rajono, Subačiaus vidurinėje mokykloje. Linkau į humanitarinius mokslus, buvau literatų būrelio pirmininkė, savo eiles, straipsnius rašiau į vietinę spaudą. Mano jaunystės eilėraščius nusinešė Tėviškėje kilęs gaisras...
Svajojau tapti pedagoge ar žurnaliste, bet suabejojusi savo jėgomis, įstojau į Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, įgijau akušerės specialybę.

Kūryba - tai, kas mane užburia, sykiu veda į priekį ir globoja. Kai aš netenku galvos dėl ko nors, ką myliu, mėgstu, dėl ko kenčiu, ką prarandu, ko ilgiuosi, ką išgyvenu, tampa lyg aistra, kuri nutiesia kelius į kūrybą, panaikina taisykles, priežastis, užglaisto nesutarimus, neša mane pirmyn, nepaisydama prieštaravimų, nuogąstavimų ar abejonių, tada viską išlieju ant balto popieriaus lapo... Jeigu ne kūryba, aš būčiau lyg laivas sustingęs negyvoje nuobodulio jūroje, todėl į eiles sudedu viską lyg kraičių skrynion: kas iki šios dienos skauda, kas kartais neduoda užmigti naktį, kas širdin nusėda, lyg ant baldų dulkės... Priimkite mane tokią, kokia esu...

Laiminga tampu, kai kuriu, rašau. Mano pirmoji knyga - „Palieku dalelę savęs, " išleista 2007 m. (eilės ir miniatiūros iš vienos raidės), antroji - „Likimo vingiais" - išleista 2013 m. (eilės, miniatiūros, publicistiniai straipsneliai),  trečioji - „Bėgantis laikas" (eilės), išleista 2016 m., ketvirtoji knyga - ,,Širdies kelionė", išleista 2018 m..

Mes it paukščiai sparnuoti
Pradingstam melsvam debesy,
Kartais esame net sužieduoti,
Kad sugrįžtume dienų sūkury.

Mes lyg jūroj du pilki laivai
Atnešti sraunių likimo bangų.
Gerai, kai šypsomės it vaikai
Ar rasą braukiam nuo langų.


Du laivai, ieškantys uosto,
Mes - gulbės ežero bangoj.
Lyg ašara riedanti skruostu
Raudonų dobiliukų lankoj.

Dažnai rašau ir vis kuriu,
Negailiu net nemigo naktų.
Einu kasdieną įtemptu lynu,
Ne paukštė aš - skristi negaliu.

Plaukia rūkas it laivas palauke,
Vis viena jį vejuosi iš paskos.
Niekas čionai seniai nebelaukia
Ir jau niekas manęs neieškos...

Ir tamsoje yra šviesos,
Spindulys jaukus ir šiltas,
Tačiau neberandu jame tiesos, 
Nes tekinas nubėgo upės tiltu.

Nuo bėdų nusvyra rankos,
Net krūtinėje pritrūksta oro.
Širdies dūžiai dažniau trankos,
Pamatyti spindulį nelieka noro.

Iš kur stiprybės pasisemti,
Kai sutemos perplėšia dangų?
Į kokį ramstį atsiremti,
Kai šviesos nelieka net už lango?.

Žvelgiu į dangų rankas sunėrusi,
Suskirdę lūpos šnabžda maldą,
Kaip gi be spindulio ištvėrusi,
Kai širdyje tamsa tik kalba?..

Šaltą lietų valau nuo dangaus,
Bėdas sunkiai varau iš būties.
Per gyvenimą eidama supratau -
Lemtyje nebeliko jokios išeities.

Gyvenimas sunkus ir liūdnas,
Vis mintys klaidžioja kažkur...
Ir koks bebūtų žmogaus būdas,
Tos laimės neberasit net kitur.

Kasdien tveriuos į vėją, net į tylą,
Apvyta sunkių Penelopės svajonių.
Blakstienose švytintys perlai prabyla,
Pažymėdami sunkią mano kelionę.

Tarsi baltas vaškas teištirpsta gėla,
Lai pražysta žvaigždės danguje.
Te namuos kasdien nevysta gėlės,
Gal ramybės angelas prisės šalia.

Išgerta taurė lemties it vyno,
Jau pažirę šukės nežeidžia širdies.
Tik pavargusios rankos, mažumą nusvyra,
Degs Kalėdų žvakę, o ši kelią nušvies.

Snaigės baltus patalus kloja,
Medžiai pražilę tartum senoliai,
Baltom skarom apsigaubę šilojai
Lyg pasaką seną sektų iš toli.

Šiurpstu, o nostalgiškai gera,
Kai žiema - pasikeičia žmogus,
Nors per naktį sąnarius gelia
Ir žinau, kad kitaip nebebus.

Nakty tyla padėjo galvą ant peties,
Ramindama, kad viskas bus gerai,
Tegu daugiau neskaudina širdies,
Tegu tyloj nuskęsta ramūs vakarai.

Vėjas virpina baltas medžių šakas,
Miklūs pirštai liečia stygas gitaros,
Lyg kas būtų atrišęs mano rankas,
Žiemos tyloje taip pasiutiškai gera!
   

Plaukiau per banguotą jūrą
Nusinešusi paslaptis kartu.
Nejausdama net kūno tūrio,
Ieškojau, kur paklydai tu...

Plaukiau, plaukiau vis į tylą
Išdavusi svajones gelmėms.
Judėjau, virpėjau per miglą,
Visa atsidavusi versmėms.

Taip svajingai supo vėjas
Tolumoj vandens bangas,
Kai baltai pražydo ievos,
Širdį talžė vėl kažkas.

Kaip lengvai pakilo rūkas
Virš plačių dangaus skliautų.
Sklandė juodų paukščių pulkas,
Pasiklydęs tarp naktų.

Neliko nei laimės, anei turtų,
Bet vis tiek turtingiausia esu.
Kūrybą turiu it nektarą užburtą
Ir turiu amžinybę naktų vienišų.

Žiemos rami balta naktis,
Sukasi snaigės it plaštakės,
Ar skauda vieniša širdis,
Be ašarų gal verkia akys?

Lange nebetelpa dangus,
Akyse supas piktas vėjas.
Šešėlis liko toks brangus -
Tavy kažkas atėjo ir išėjo.

Tyliam saulėlydžių švytėjime
Taip spėriai skuba laikas,
Nakties žvaigždžių žydėjime
Supuos lyg mažas vaikas.

Keliauja ilgesys žmogaus,
Toks alkanas, be skausmo,
Savo ilgam, duobėtame kely
Nebesurasdamas ten džiaugsmo.

Nereikia keikti vien tiktai likimo,
Kuris uždėjo juodą nertą skarą.
Nurimo viskas, aidas net prikimo,
Sugrįšiu ten, kur šitaip buvo gera!

Gražių motyvų pilnos aibės
Ir išgyvenimų pilna širdis.
Nusivylimų, liūdesio ir baimės,
Kai kambarį pridengia jau naktis.

O naktyje ramioj taip tylu ir pilka -
Įkyrus tik laikrodžio tiksėjimas.
Mintys suvyniotos lyg į baltą šilką
Ir kasnakt aplanko mus tikėjimas.

Mintys užplūsta it sūri banga,
Vizijos ir neišsipildę mūsų norai.
Suvirpa kūnas it paliesdamas kažką,
Kai lieka širdyje neišsakyti žodžiai.

Gyvenimas - vėjo plakamos burės -
Jau į kitą platumą mus neša.
Kiekviena diena prasmės nebeturi,
Kas širdim surinkta buvo po lašą.

Žmogus sudūžta it porcelianas,
Be galo esam trapūs, laikini.
Suklumpa jaunas kaip ir senas,
Atėjęs nuogas - nuogas išeini...


Prie praeities savo krantų
Žvalgausi atgal jau vakarėjant
Ir patikėti niekaip negaliu,
Kad šitaip ją užpustė smėlis.

Kam šito balto ryto aušros
Jeigu neatneša netgi giedros?,
Dusau dėl vasarinės sausros,
Kam man praeitis be rytdienos?

Gyvename ir jaučiame visi,
Juokiamės ir verkiame it vienas,
Išgerta taurė laimės sklidina
Ir kojas stipriai badomos ražienų...

Girgžda jau Grįžulo ratai,
Miega danguj sublogusi delčia,
Greitai prabėgo gyvenimo metai,
Kaip tie eiklūs žirgeliai risčia.

Baigiasi kelionė. Laikas sustoja,
Šypsos ir ploja atbudusi delčia,
Tiktai aukštybėje nieks negalvoja,
Kad kelio atgal jau mums nebėra.

Negesk, parašau, o žiburėli,
Širdie, priprask ir pralaimėti.
Dar liko tavo kvapas kambarėly
Ir pėdos ten, kur baigiasi keliai dulkėti.

Mažoje žemėje ir mes maži
Ir to, kurs myli, net nematom,
O mūsų žemė, ji tokia graži!,
Dvi sielos pasiklysta net visatoj.

Pabiro žvaigždės, o kaip gaila!
Danguje švytėti būtų jom geriau,
Kai sudūžta svajos, meilė pasibaigia,
Gal be jų gyventi būtų net lengviau?

Tiek žmogui nedaug kartais tereikia,
Tik nakties tylos ir dangaus žvaigždžių,
O kai artumas džiaugsmo nebeteikia
Kausto širdį, kad nepasiekėm krantų.

Nusvyro tuščios tavo laisvos rankos,
Apsunkusi širdis dejuoja laimės alkana,
Gyvenimas bereikšmis ir toks menkas,
Kaip ta trumputė žiemiška diena, deja...

Plaikstės kvapas ant pagalvės,
Rausvą rožę, kai padėjai man.
Spindulys nukrito ant palangės,
Ilgesys kasdieną beldėsi langan.

Saulėlydžiai švietė gaisrais,
O padangė liepsnomis žydėjo,
Pamaniau, kad tada supratai,
Kad nebijom padūkelio vėjo.

Laikas užpustė netgi metus,
Takelius ir kelius kur praėjom
Ir palikęs jausmus pamirštus
Nei ,,sudie‘‘, nei ,,atleisk‘‘ nekalbėjo.

Taip ir slenka diena po dienos,
Kasdien valandas laikas skaičiuoja,
Tiksi laikrodis, abu bėgame mes,
Ne mane,saulės blyksnį bučiuoji.

Širdis jau pavargo mylėti,
Greit nuvyto ir rožių žiedai,
Tiktai vis negaliu patikėti, kad
To jausmo mums buvo mažai.