Tarytum vaikšto vakarėjant
Medžiai it rūko nukirsti.
Brendu saulėlydžio alėjom
Ir aš jau rūko pakirsta.

Pakeleivė esu tik keliuos,
Vėtrose nebesurandu žodžių.
Nebeliko to, kuris paguos,
Rudeninį orą aš išgersiu godžiai.

Ir nesu belaukianti visų -
Išėjau ir durys užsidarė.
Neša vėjas vis link debesų,
Ten gyventi būtų šitaip gera!

Viskas pasiliks jau anapus,
Gėlės lapas ir paukščio šešėlis.
Gyvenimas suskilo jau perpus,
Niekados jau laimė neatsėlins...

O vienatvė smaugs vis vakarais,
Plėšys širdį praeities šešėliai.
Nežinau, kas dar labiau sužeis,
Kol naktis bemiegė blaškos debesėly?

Ach, iš kur tiek liūdesio to kelio?
Vėl kalbuosi kasdien su tavim.
Gal paskolintum, Dieve, valtelę
Ir plaukiot pasiimtum su savim?...

Komentuoti