Vėl už lango ūkauja vėjas,
Medžius skalbia lietus įkyriai.
O tas kelias į tolį pabėgęs -
Neįžiūriu tamsiais vakarais.
Ir širdis neramiai vis stuksena,
Laiko pirštais suspausta stipriai.
Prisimindama namą tą seną,
Tylią raudą rudens vakarais.
Bėga mintys į vienišą namą,
Nusidažę geltoniu klevų.
Suklumpa prarasdamos amą,
Kai name neberanda langų.
Kas galėjo šiandien pamanyti?,
Net gyvybės nebėr tuos namuos,
Tiktai bėgantis laikas galės pasakyti -
Kodėl nebemirksi švieselės languos?
Ir skausmingai rankas vėl sunėrus,
Šnabždu maldą rudens vakarais.
O, gimtine, be tavęs kaip ištvėrus?
Kad galėčiau gyventi, kaip kadais...
Skaityti daugiau..