Vėl už lango ūkauja vėjas,
Medžius skalbia lietus įkyriai.
O tas kelias į tolį pabėgęs -
Neįžiūriu tamsiais vakarais.

Ir širdis neramiai vis stuksena,
Laiko pirštais suspausta stipriai.
Prisimindama namą tą seną,
Tylią raudą rudens vakarais.

Bėga mintys į vienišą namą,
Nusidažę geltoniu klevų.
Suklumpa prarasdamos amą,
Kai name neberanda langų.

Kas galėjo šiandien pamanyti?,
Net gyvybės nebėr tuos namuos,
Tiktai bėgantis laikas galės pasakyti -
Kodėl nebemirksi švieselės languos?

Ir skausmingai rankas vėl sunėrus,
Šnabždu maldą rudens vakarais.
O, gimtine, be tavęs kaip ištvėrus?
Kad galėčiau gyventi, kaip kadais...

Komentuoti