Nubraukusi jau langų rasą,
Pragysta rytmečio tyli žara.
Ir ant pečių išleidus kasą
Prabunda vėl nauja diena.

Tos rasos veidą prausia
Ir glosto gyvenimo lyrą.
Širdį it žemės plutą rausia,
Mano mintys lietumi prabyla.

Diena užgimsta it jaunystė,
Ištirpdo nostalgijos rasą.
Kaip ramunė greit nuvysta,
Palikusi svajonę ir drąsą.

Metai ne tik gerumą dalina,
Palydim mes tėkmes dienų.
Svajones širdy subrandina
Ir pabarsto vilties trupinių.

Jau rudenio dangus rasoja,
Iš lėto vėl upės sruvena.
Visus apverkia ir globoja,

Komentuoti