Laukuose, prie obels laukinės
Žaidė vėjas prietemoj rugiuos.
Ir tas karštis meilės pirmutinės
Suko juodas garbanas plaukuos.

Mes buvom ir likom nuo tada,
Viena žaizda ir džiaugsmas.
Atodūsiais negrįžtamais šalia
Ir sklidina taurė beribio jausmo.

Leidžias naktis it aklas paukštis,
Nieks negalės išskirti ar išduot.
Sapnuoju tave, beribis aukštis,
Susitinkant ten, nereiks jau vėluot.

Naktiniai traukiniai į tolį nusirango
Ir paukščiai virš galvos praūžia.
Draugystė krito man iš rankų,
Bet ar žinai, kodėl gi ji nedužo?

Prabėgo metai, sugrąžint jų negali,
Pasisėdėjimų kartu ir linksmo juoko.
Pasiklydo laimė naktiniam traukiny,
Prie stalo sėdžiu aš - o draugo jokio...

Komentuoti