Nepagailėk ištarti gerą žodį
Draugui, einančiam greta kely.
Nepagailėk paguosti žmogų,
Kurį kasdien nešiojasi širdy.

Tegu tik geros mintys verias,
Ištarki jas nežeisdamas širdies.
Tas vienas tavo žodis geras,
Suteikiantis gyvenimui vilties.

Gėris net suklupusį pakėlė,
Pasitikėjimo pilnu žvilgsniu,
O pyktis nuskina kaip gėlę
Ir įklampina liūdesiu giliu.

Renku net sakinius ištartus,
Ne tuos, aštrius it akmenys
Ir tik širdim sunkiai pasvertus
Juos sudėlioju vis į atmintį...

Jus paremiu gražiu tik žodžiu,
O ir pati pasiremiu, kai reikia,
Nes prie gilių sielos žaizdų
It tvarsčio gero žodžio reikia.

Komentuoti