Šaltą lietų valau nuo dangaus,
Bėdas sunkiai varau iš būties.
Per gyvenimą eidama supratau -
Lemtyje nebeliko jokios išeities.

Gyvenimas sunkus ir liūdnas,
Vis mintys klaidžioja kažkur...
Ir koks bebūtų žmogaus būdas,
Tos laimės neberasit net kitur.

Kasdien tveriuos į vėją, net į tylą,
Apvyta sunkių Penelopės svajonių.
Blakstienose švytintys perlai prabyla,
Pažymėdami sunkią mano kelionę.

Tarsi baltas vaškas teištirpsta gėla,
Lai pražysta žvaigždės danguje.
Te namuos kasdien nevysta gėlės,
Gal ramybės angelas prisės šalia.

Išgerta taurė lemties it vyno,
Jau pažirę šukės nežeidžia širdies.
Tik pavargusios rankos, mažumą nusvyra,
Degs Kalėdų žvakę, o ši kelią nušvies.

Komentuoti