Negesk, parašau, o žiburėli,
Širdie, priprask ir pralaimėti.
Dar liko tavo kvapas kambarėly
Ir pėdos ten, kur baigiasi keliai dulkėti.

Mažoje žemėje ir mes maži
Ir to, kurs myli, net nematom,
O mūsų žemė, ji tokia graži!,
Dvi sielos pasiklysta net visatoj.

Pabiro žvaigždės, o kaip gaila!
Danguje švytėti būtų jom geriau,
Kai sudūžta svajos, meilė pasibaigia,
Gal be jų gyventi būtų net lengviau?

Tiek žmogui nedaug kartais tereikia,
Tik nakties tylos ir dangaus žvaigždžių,
O kai artumas džiaugsmo nebeteikia
Kausto širdį, kad nepasiekėm krantų.

Nusvyro tuščios tavo laisvos rankos,
Apsunkusi širdis dejuoja laimės alkana,
Gyvenimas bereikšmis ir toks menkas,
Kaip ta trumputė žiemiška diena, deja...

Komentarai   

#7 ADA 2019-02-20 11:09
Eilės nuostabios,miel oji,kaip visada.Jos priverčia gėrėtis,džiaugt is,liūdėti ir net apsiverkti...Pr isiminimai gražūs,bet,deja ,jau tik prisiminimai... Gėriuosi Jūsų prisiminimais,k urie padeda prisiminti ir savo,jau seniai praėjusius, išgyvenimus.O gyvenime visko buvo ir dar bus.Būkite sveika,kantri ir kupina tikėjimo,kad ateityje dar bus daug ir gražių kūrybinių sumanymų.Nuošir džiausios sėkmės visur ir visada...
Cituoti
#6 Birute 2019-02-19 21:17
Nuostabios gilios eilės.
Cituoti
#5 Birute 2019-02-19 21:16
Labai gražu.
Cituoti
#4 Birute 2019-02-19 21:13
Nuostabiai gražūs žodžiai.
Cituoti
#3 Birute 2019-02-19 21:00
Šios puikios eilės priverčia susimąstyti apie gyvenimą, jo prasmę.
Cituoti
#2 Birute 2019-02-19 20:57
Labai gilūs žodžiai, jaudina širdį.
Cituoti
#1 Valerija 2019-02-18 13:33
Miela birute, nuostabios jūsų eilės, liūdnokos, bet visada pataikančios ir į kito širdį. Ačiū jums.
Cituoti

Komentuoti