Snaigės baltus patalus kloja,
Medžiai pražilę tartum senoliai,
Baltom skarom apsigaubę šilojai
Lyg pasaką seną sektų iš toli.

Šiurpstu, o nostalgiškai gera,
Kai žiema - pasikeičia žmogus,
Nors per naktį sąnarius gelia
Ir žinau, kad kitaip nebebus.

Nakty tyla padėjo galvą ant peties,
Ramindama, kad viskas bus gerai,
Tegu daugiau neskaudina širdies,
Tegu tyloj nuskęsta ramūs vakarai.

Vėjas virpina baltas medžių šakas,
Miklūs pirštai liečia stygas gitaros,
Lyg kas būtų atrišęs mano rankas,
Žiemos tyloje taip pasiutiškai gera!
   

Komentarai   

#3 Birute 2019-02-19 21:14
Puiku
Cituoti
#2 Birute 2019-02-19 21:03
Jaučiamas toks jausmas, kad ir labai šaltą žiemą galima jaukiai šušilti svajų bei tylos glėbyje.
Cituoti
#1 Valerija 2019-02-18 13:47
Visi metų laikai savotiškai mieli ir gražūs.malonu, kad taip gražiai apibūdinat mūsų žiemūžę. Ačiū Birute.
Cituoti

Komentuoti