Žiemos rami balta naktis,
Sukasi snaigės it plaštakės,
Ar skauda vieniša širdis,
Be ašarų gal verkia akys?

Lange nebetelpa dangus,
Akyse supas piktas vėjas.
Šešėlis liko toks brangus -
Tavy kažkas atėjo ir išėjo.

Tyliam saulėlydžių švytėjime
Taip spėriai skuba laikas,
Nakties žvaigždžių žydėjime
Supuos lyg mažas vaikas.

Keliauja ilgesys žmogaus,
Toks alkanas, be skausmo,
Savo ilgam, duobėtame kely
Nebesurasdamas ten džiaugsmo.

Nereikia keikti vien tiktai likimo,
Kuris uždėjo juodą nertą skarą.
Nurimo viskas, aidas net prikimo,
Sugrįšiu ten, kur šitaip buvo gera!

Komentarai   

#4 ADA 2019-02-20 11:28
Labai gera sugrįžti ten,kur buvo gera kažkada,o dėl likimo,kaip toj dainoj ,,Nieko tu nekaltink nieko,nei pasaulio,nei savęs,jei viena viltis telieka,tik nuo jos nenusigręšk...' 'Su viltimi keliauki toliau,juk gyvenimaas su džiauksmais ir liūdesiu,tik vieną kartą duotas...Ačiū,k ad pažadinot tuos prisiminimus,no rs ir skaudokų būta...
Cituoti
#3 Birute 2019-02-19 21:05
Tokiais puikiais žodžiais koks labai skaudžiai pažįstamas liūdesys taip giliai išreikštas...
Cituoti
#2 Gražina 2019-02-18 19:30
Labai sujaudino šios eilės, nes ne tik žiemos vakarais žmogus jaučia šaltį, bet kada mylimas žmogus per anksti iš gyvenimo išėjo,tai net vasaros saulė širdies sušildyti negali. Tą netektį esu patyrusi,todėl tos eilės man labai artimos.Linkiu autorei kūrybinės sėkmės ir laukiu naujų eilių
Cituoti
#1 Valerija 2019-02-18 13:30
Ačiū miela Birute už gražias eiles, kaip visada mane džiuginate savo miela kūryba.
Cituoti

Komentuoti