Paimki mane vėl už rankos
Kaip tą vakarą veskis į šilą.
Širdis vis krūtinėje trankos
Ir į naktį panirkim nebylią.

Toj nakty vaikšto mėnulis,
Mėnesieną po šaukštą pilsto.
Rankos tuščios - liko tik nulis,
Lai širdis nuo vargų nepailsta.

Norėčiau nors kartą pakilti
Iš aukštai į žemę žiūrėti,
Gal iš naujo galėčiau pamilti
Tave it spygliuotą erškėtį.

Aš vis bėgu, o tu ar pagausi?
Mano bangą neramią ir linksmą,
Tos bangos it midaus paragausi,
Nuo ilgesio, manau, tau nelinksma.

Kad pajaustum saulę ir lietų,
Praradimus visus, kad pamirštum,
Savo žemę ir žmones mylėtum,
Kas dar liko širdy pasiimtum.

Komentarai   

#4 Stase Kubiliene 2019-04-04 17:46
Miela Birute, tik nenustokit rašyti, mes laukiam Jūsų pasirodančio kiekvieno kūrinio (poezijos ar prozos).Didelės Jums sveikatos ir neišsenkančių kūrybinių minčių.
Cituoti
#3 Stase Kubiliene 2019-04-04 17:36
Miela Birute, visi Jūsų parašyti eilėraščiai kupini tyro pakelėto jausmo, pilni žmogiškumo ir meilės gyvenimui. Jie, kaip nektaras reikalingi mums, nemokantiems ir nesugebantiems eiliuoti. Paskaičius Jūsų surūktus poezijos posmus mes tampame geresni, malonesni, veržiamės į priekį,atkaklia u siekdami gyvenimiškų tikslų.Linkiu Jums kūrybinės sėkmės.
Cituoti
#2 ADA 2019-02-20 13:21
Ačiū,miela draugyte,už gražias eiles.Man patinka Jūsų kūryba,nes ji man labai artima,gyvenome tame pačiame laikmetyje.Visk as gražu,nuoširdu, išgyventa,patir ta,giliai paliečia širdį ir ten pasilieka.Norėč iau,kaip nors nuraminti Jūsų širdies skausmus,išgyve nimus.Džiaugiuo si,kad Jus sutikau...Būkit e sveika ir laiminga...
Cituoti
#1 Birute 2019-02-19 21:07
Labai prasmingos eilės.
Cituoti

Komentuoti