Mūs sodžiau, metų daug praėjo,
Tiek daug gyvenime mačiau,
Pilka sermėga kaba priemenėje,
Prisimena atodūsius, tačiau...

Toks pat, tik medžiai pasenėję
Ir šulinio svirtis taip sunki,
Nuskrieja žiedlapiai pavėjui,
Kaip ir tada, kai buvo šešeri.

Toks pat, nors laikas lekia
Ir spindesys blizgus langų.
Nukritę lapai ten ant tako
Lyg lauktų mano pėdų įmintų.

Kokia tyla, o mintys it drugiai,
Nurimsta tik glėby tylios nakties.
Šalta rasa nutiškę pradalgiai
Ir ašara dar sklidina vilties.

Te bus ten gera ir ramu,
Iš tolo akimis tiktai regėsiu.
Prie slenksčio tėviškės namų
Tik sielai savo surasiu pavėsį.

Komentarai   

#2 Birute 2019-02-19 21:08
Gražios eilės.
Cituoti
#1 Valerija 2019-02-18 13:57
Atėję į brandos amžių mes visi prisimenam gimtą sodžių, vaikystės išdaigas senai matytus draugus ir apylinkės vaizdus.Tai labai miela, ačiū.
Cituoti

Komentuoti