Šiltos rankos supo ir  vystė,
Glaudė švelniai prie širdies,
Tik laikmečio ta išdavystė,
Sielą tyliai lyg pirštais palies...

Į šį posmą svajones įausiu
Ir Motulės pasakas jaukias,
Saulės šiltą spindulį sugausiu,
Juo nušviesiu praeities tylas.

Ramią maldą, savo dainą viešą,
Meilę Mamai, savo tėviškei nešu,
Paukštį, medį ir astrus nupiešiu,
Ilgesį pagirdysiu rasos lašu.

Seklyčioje sušildavo mūs sielos,
Močiutės grožio drobėse.
Ir vasaros taip buvo mielos,
Tik laikmetis tenai nebenuves...

Jau seniai ten sodai nužydėjo,
O dienos bėgo pėdsakais šaltais,
Supas saulės spindulys nuo vėjo,
Plaikstos mano jau balti plaukų šilkai.

Ir taip spėriai vagia būtį laikas
Kasdien raižo širdį minčių įvijai,
Dirsčioji į veidrodį paklaikusi,
Kur  jaunystės grožį palikai?

Komentarai   

#1 Birute 2019-02-19 21:11
Nukeliantys į jau tolimą praeitį, vaikystę, jaunystę, tėvų namus, tikrą meilę labai prasmingi žodžiais
Cituoti

Komentuoti