Dangus it žvaigždynų akys,
Kasvakar žvelgia į mane.
Styro pajuodusios šakos,
Vakaro žingsniai keliauja žeme.

Ramybės nakty pasisėmusi
Iš pilko rūko rytmetinio
Baltam vasariui ne poemą,
Tik šias eiles supyniau.

Ištirpo širdies nerimas,
Ieškant pėdsakų jaunystės,
Buvę svajonės vis mena,
Kad ne kartą buvo suklysta.

Ateik, prašau, į vakarinę tylą,
Dar nenutrūkę gijos praeities,
Dar leisk paliest nebylią stygą,
Gal ji netyčia tyliai suskambės.

Pabūkime, pakol atjos pavasaris,
Parbėgs slaptais jausmų takais,
Pabūkime, kai sprogsta, kalasi
Žali daigai po kelionių sparnais.

Laikas greitai visus palieka
Nepasakys man to niekas,
Kaip, rodos, paprasto dalyko,
Kiek tų pavasarių mums lieka?...

Komentarai   

#2 ADA 2019-02-20 11:58
Ach ta nutolusi jaunystė,kiek daug gražių prisiminimų būta joje.Labai jautrios mintys išsakytos iš gyvenimo ir man jos labai artimos,nes mūsų likimai labai panašūs.O randų širdyje turime kiekviena,nes jie neužgyja,gyja tik žaizdos.Labai malonu skaityti Jūsų eiles,nes jos giliai paliečia širdį,jos,kaip lakštingalos trelės,liejasi iš Jūsų širdies.Nuošird us ačiū,miela draugyte...Sėkm ės kūryboje...Lauk siu naujų minčių..
Cituoti
#1 Gražina 2019-02-18 20:08
Ateik, prašau, į vakarinę tylą,
Dar nenutrūkę gijos praeities,
Dar leisk paliest nebylią stygą,
Gal ji netyčia tyliai suskambės...
O kad galėtų išgirsti tuos žodžius tas, kuris išėjo Anapylin prieš 18 metų.Laikas eina, bet paliktos tuštumos užpildyti niekas kitas negali...
Ačiū- puikios eilės,jei paliečia pačią širdį. Gražina
Cituoti

Komentuoti