Nepaklausi, kaip aš gyvenu,
Juodi debesys perskrodė dangų,
Dar svajones kasdien kedenu
Kaip nudžiuvusį žiedą už lango...

Prisiliest laukimu tik galiu
Ir pajusti savo silpnumą,
Šaltą rasą ant kojų jaučiu
Kaip vyno išgerto stiprumą.

Vėjo šėlą pajuntu laukų,
Išbarsčiusį puokštę ramunių,
Nepaklausi, kaip aš gyvenu,
Lai blogiau tegul nebebūna.

Išskris paukščiai iš savo lizdų,
Sparnais skrosdami debesį pilką
Ir žemelė apsisuks vėl ratu,
Išbarstys baltą žiedlapių šilką.

Nepaklausi, kaip aš gyvenu,
Kasdienybę kantriai paglostau
Ir prie durų slenksčio minu,
Neretai karčią ašarą šluostau...

Komentarai   

#2 Edita 2018-02-12 10:30
Gilu, išjausta, gražu.
Cituoti
#1 Regina 2017-08-26 15:21
Oi, Birute, vakar pamačiau Tavo naujas eiles, visą vakarą skaičiau po kelis kartus ir norėjosi, kad jos nesibaigtų...Ta ip gilu, taip prasminga, taip širdį graibo, net ašarai priverčia nuriedėti.Šaunu olė esi, rašyk, tik nesustok rašyk, o mūsų šeima lauks naujų Tavo eilių, Stiprybės Tau linkime!
Pagarbiai Regina ir jos šeima
Cituoti

Komentuoti