Meldžias medžiai naktyje suklupę,
Tarytum jiems paskirtos šitos mišios,
Ar dar perplauktum sraunią upę,
Kai protas ir jausmai sumišę?

Randėjo metai nuoskaudom apvyti,
Tarytum stiklo šukės šaltame delne,
Jau viskas iškalbėta -ką bepasakyti?
Klaidi naktis apjuosia vėl mane...

Pasižiūrėki, ar matai - klevai pražilo?
O sniego pūgos nušarmojo mūs metus,
Sudužo Laimė kaip kimus aidas užu šilo,
Pakol suklupę medžiai meldėsi už mus.

Naktis žaismingais ilgesio takais vedžiojo,
Kartu su nemiga rimtėjo, augo, kilo
Neišdavė manęs, nei kiek neabejojo,
Dabar tik mano širdžiai reikia tokio draugo!

Komentarai   

#2 Edita 2018-02-12 10:32
Prasmingas, išjaustas, labai vaizdingas. Gražu.
Cituoti
#1 Janina 2017-09-15 12:38
Visos eilės, visa Birutės kūryba tokia gili, prasminga, kad skaitant ją yra apie ką susimąstyti... Taip gražiai išdėlioti mintis ne kiekvienas gali...Kūryba yatinga tuo, kad ji alsuoja mūsų visų gyvenimu, lyg būtų nutiestas tiltas per jį. Ačiū, mieloji, tariu, malonu skaityti Jūsų eiles, visada laukiu naujų, visų eilėraščių nekomentuosiu, visi gražūs ir prasmingi...rašykte!
Pagarbiai Janina
Cituoti

Komentuoti