Išbučiuok manas raukšleles,
Mūsų metų didelį turtą,
Niekur kelias kitur nenuves,
Nors dairysies tarytum užburtas...

Lekia metai, lyg gulbėmis skrenda,
Apkabinti žmogaus gerumu
Ir palieka širdy gilų randą,
Jis neskauda, pakol mes abu.

Apkabink per pečius, apkabink,
Atsakysiu aš tau tuo pačiu,
Nuo negandų, vėjų apgink,
Aš priglusiu prie tavo pečių.

Ramins, glamonės laukų vėjas,
Mėnuo žils paslaptingas nakčia,
Šaukiau tavo vardą, ar tu negirdėjai?
Esi pasaka mano, svajonė, kančia...

Paskubėkim, kol dar vyturys,
Užkimusią giesmę vis gieda,
Lai dar žiba širdy žiburys
Ir tie metai lyg ratai terieda.

Išbučiuok manas raukšleles,
Nesijausiu maža, nelaiminga,
Priglusiu stipriau prie tavęs,
Mūsų metų ruduo taip turtingas!

Komentarai   

#1 Jūratė 2017-09-21 20:54
Dažnai užsuku į kupiškėnų literatų kūrybos puslapį, bet mano širdį labiausiai suvirpina ponios Birutės eilės. Jos tokios išgyventos, tokios prasmingos ir artimos mano širdžiai, rodos skaitai ir pats pasijunti esantis ten apie ką poetė rašo, tai brandu ir tikra,to žodžiais neišsakysi, tokios eilės skaitomos širdimi...Ačiū tariu iš visos širdies ir lauksiu naujų eilių.
Pagarbiai Jūratė
Cituoti

Komentuoti