Mamyte, man labai sunku,
Šį laišką aš rašau vėl Tau,
Nepyk, jei eidama klumpu
Ir prošvaistės nebematau...

Su kuo gi man pasikalbėti,
Kai kambary tyla ir vienuma?,
Kam skaudžią širdgėlą išlieti,
Kada manoj širdy jau sutema.

Nebegirdi, kaip vėjai šlama,
Jau greit pavasaris atjos,
Kada gerklėj nebėra amo
Ir sielai trūksta atgaivos...

Jei šalia būtumei, suprastum,
Pasidalintum negandas pusiau,
Ką prarasiu, gal Tu surastum,
Nes viena likt labai bijau...

Kodėl šiandien širdis nebyli,
Tavęs aš klausiu - Tu nutyli?
Tylėk, miegoki ir palauki,
Ateisiu aš, tiktai vardu pašauki...

Komentarai   

#1 Gražina 2019-02-18 20:21
Su kuo gi man pasikalbėti,
Kai kambary tyla ir vienuma?,
Jei šalia būtumei, suprastum,
Pasidalintum negandas pusiau
Kaip gražiai miela autorė aprašo išėjusios MAMOS ilgesį.Kaip gaila, kad kada ji buvo šalia,tai per mažai laiko mes jai skyrėme,o dabar...dabar taip net jos suprantančio žvilgsnio,šveln ių rankų, paguodžiančių žodžių trūksta,todėl tos eilės net ašaras išspaudė, taip jautru... Miela skaityti Birutės eiles,nes jos tokios artimos, suprantamos,jos pačios išgyventos. gerbėja- Gražina
Cituoti

Komentuoti