Šoka lašai ant vandens,
Laumžirgis smuiku užgroja,
Saulė audžia spalvas rudens,
Iš dangaus vaivorykštė moja.

Apraizgyti tingaus voro tinklu,
Atsirėmę į Lėvenio tėkmę,
Blaškomi gyvenimo vėjo audrų,
Rieškučiomis gaudome sėkmę.

Ji klampi kaip bičių medus,
Kaip paukštis iš narvo išskridęs,
Ar svaigi, kaip viskis brandus,
Kaip šešėlis migloj pasiklydęs...

Kai sugrįšim prie žydinčių vyšnių,
Tenai lauksim sėkmės nuostabios,
Užsiklosim rūku vakarykščiu,
Ar sugausim prie saulės kaitros?...

Komentarai   

#1 Aldona 2017-09-04 19:51
Gerb.Birute, skaitau Jūsų eiles ir negaliu atsigrožėti!Iš kur pas trapią moterį šitiek gražių žodžių? Šitiek gražių minčių, išgyvenimų ir viskas taip gražiai, subtiliai parašyta, lyg būčiau prabėgus savo gyvenimo laiptais...Iki širdies gelmių sujaudino Jūsų eilės, skaitau po kelis katus. Tariu nuoširdų AČIŪ, linkėdama Jums sveikatos ir naujų minčių...
Pagarbiai Aldona
Cituoti

Komentuoti